Nors galėtų važinėti prabangiais limuzinais, T.Walkupas gimtojoje Pasadenoje kur kas jaukiau jaučiasi prie tipinio "amerikiečio" "Chevrolet Silverado" vairo. Didelis, galingas, bet asketiškas "Chevy" Walkupų šeimai ištikimai tarnauja jau antrą dešimtmetį. Su šiuo mažuoju sunkvežimiu arba didžiuoju visureigiu T.Walkupą sieja nemažai prisiminimų ir sentimentų.

"Automobilis man – ne būdas pademonstruoti prabangą, nors ir ne vien susisiekimo priemonė. Tai tarsi namai ant ratų, o namuose svarbiausia jaustis komfortiškai. Juolab kad ir namie, ir mašinoje praleidžiu nemažai laiko", – sako žalgirietis.

"Lietuvoje puikiai jaučiuosi prie klubo suteikto "Volkswagen Passat" vairo. Solidi, prognozuojama mašina. Prieš tai važinėjau "Tiguan" parketiniu visureigiu. Irgi labai patiko. O Amerikoje nuo paauglystės vairuoju amerikietiškus visureigius. Aš iš Teksaso, ten mes mėgstame didelius "žirgus", nes mūsų keliai platesni, erdvesni nei Europoje. Lietuvoje man labiau tinka ergonomiški vokiški automobiliai", – dėsto T.Walkupas.

Jungtinėse Valstijose jo vairuojamas "Chevrolet Silverado" Lietuvos keliuose sutinkamas itin retai, nes mūsų šalyje oficialiai nepardavinėjamas. Šis visureigis, priklausomai nuo modifikacijos, gaminamas keturių varomųjų ratų, kuriuos gena galingas 4–6 l darbinio tūrio, 200–400 AG variklis.

O Lietuvoje itin populiarius "Volkswagen", galbūt kitais modelių pavadinimais, galima sutikti ir už Atlanto. Pasak pašnekovo, prieš 15–20 metų JAV keliuose visiškai dominavo amerikietiška produkcija, bet dabar ten gausu ir vokiškų, ir japoniškų, ir kitų šalių automobilių.

Su trečius metus Lietuvoje gyvenančiu T.Walkupu pasišnekėjome apie jo patirtis riedant mūsų šalies keliais ir gatvėmis, automobilinius pomėgius, santykius su policija bei kitas įdomybes.

Kokybė: keletą "Volkswagen" Kaune išbandęs krepšininkas įsitikino, kodėl šios markės automobiliai jau senokai pelnė visuotinį lietuvių pripažinimą. BC "Žalgiris" nuotr.

– Pokalbio pradžioje įvertinkite, ką darote geriau – žaidžiate krepšinį ar vairuojate?

– Jeigu man moka už žaidimą, o ne už vairavimą, vadinasi, aikštelėje esu geresnis. Tiesą pasakius, žalioje jaunystėje buvau gana nerūpestingas vairuotojas. Pamenu, koledže per porą mėnesių patyriau gal tris nedideles avarijas ir nubraukimus. Tik vienas incidentas nutiko dėl mano kaltės, bet mano automobilis atrodė kaip tikro kelių chuligano (juokiasi). Dabar, net ir kritiškai vertindamas, galėčiau sau drąsiai parašyti 8 ar 9 balus iš dešimties. Iki idealaus vairavimo man dar kiek trūksta sudėtingesnio parkavimo įgūdžių.

Pamenu, koledže per porą mėnesių patyriau gal tris nedideles avarijas ir nubraukimus. Tik vienas incidentas nutiko dėl mano kaltės, bet mano automobilis atrodė kaip tikro kelių chuligano.

– Nuo kelerių metų sėdite prie automobilio vairo?

– Oficialiai nuo 16-os, nes JAV nuo tokio amžiaus galima gauti teises. Ši procedūra nesudėtinga. Apie du mėnesius palankiau vairavimo kursus ir išlaikiau teorijos testą. Viskas. Nereikia nei važinėti su instruktoriumi, nei laikyti praktikos egzamino. Tiesa, per pirmuosius metus ar pusantrų privaloma važinėti su tėvais, vienam negalima.

– Kiek automobilių per gyvenimą esate turėjęs? Kurie patiko ar nepatiko labiausiai?

– Gyvendamas Lietuvoje vairavau jau keletą "Volkswagen", kurie man labai patiko, nors yra gerokai skirtingi. Išmanusis miesto automobilis Lietuvoje yra idealus variantas. Amerikoje visada vairuodavau didelius visureigius. Pirmieji du man tekdavo nuo vyresniųjų brolių arba tėtis duodavo pavairuoti savo. Dabar važinėju "Chevrolet" pikapu. Jis nenaujas, 2005-ųjų gamybos, bet kol nekelia didesnių rūpesčių, aš juo patenkintas.

Sentimentai: nenauju, bet itin erdviu "Silverado" gimtinėje važinėjančiam amerikiečiui komfortas ir variklio galia svarbiau už išorinį blizgesį. AFP nuotr.

– Sportininkai dažnai yra prisiekę adrenalino fanatikai. Ar ir jūs mėgstate greitį?

– Nesu didelis mėgėjas, bet kartais vasarą man patinka atsidaryti langus ir pralėkti švilpiant vėjui. Greičiausiai esu važiavęs gal Vokietijos autostradoje, tačiau pats greičiausias ten tikrai nebuvau, kažin ar viršijau 200 km/val. ribą.

– Ar pavadintumėte save pedantu, kuriam ypač svarbu automobilio išvaizda, švara?

– Nesu švaruolis, bet ir ne murzius. Jei mašina tikrai nešvari, nuplaunu. Man tai nesunku, nenumatytiems atvejams vežiojosi keletą butelių bagažinėje, bet tikrai nesinervinu dėl kiekvienos dulkelės.

– O jei kelyje nuleistų padangą…

– Paskambinčiau Jankūnui, kad pakeistų (juokiasi). Paulius mūsų kapitonas, jis viską sugeba. Pats nesu labai nagingas, todėl kažin, ar sugebėčiau pakeisti ratą. Bent jau nesu bandęs. Kita vertus, praėjusią vasarą Teksase, padedamas draugo, pats susitvarkiau nedidelį gedimą. Pasižiūrėjau "YouTube" patarimų ir to pakako, kad nereikėtų kreiptis į servisą. Atsimenu, tada savimi labai didžiavausi.

Autoritetai: jei kelyje nuleistų padangą, T.Walkupas pirmiausia skambintų P.Jankūnui, o jei reiktų greitai nulėkti į kitą miestą – A.Milakniui. Evaldo Šemioto nuotr.

– Į kokius kriterijus, rinkdamasis automobilį, kreipiate didžiausią dėmesį: technines charakteristikas, spalvą, salono ypatybes?

– Kaip minėjau, man svarbu komfortas. Be to, nemėgstu dažnai apie save primenančių mašinų: dėl kiekvienos smulkmenos pypsinčių daviklių, žybsinčio prietaisų skydelio ir t.t. Tarkime, dėl trumpam atsegto diržo arba pravertų durų. Lietuvoje man dažnai praverčia ir sėdynių šildymas, nors Teksase šia funkcija visiškai nesinaudoju. Dėl spalvos nesu labai išrankus. Man patinka mano "Silverado" atspalvis – vyšninis, gal šiek tiek kaštoninis.

– Kurį iš žalgiriečių pavadintumėte didžiausiu automobilių ekspertu? Kas labiausiai myli ir puoselėja savo automobilį?

– Turbūt Milas (A.Milaknis). Jis turi geriausias mašinas, mėgsta greitį. Jei organizuotume komandos lenktynes, Artūras būtų jų absoliutus favoritas. Tiesa, automobiliams neabejingas ir Robertas Javtokas ("Žalgirio" sporto direktorius). Iš buvusių žalgiriečių tuo labai domėjosi Antanas Kavaliauskas.

Namuose daugiausia esu mokėjęs gal 150 dolerių baudą už greičio viršijimą. Čia esu gavęs keletą baudų už viršytą greitį ir parkavimo taisyklių pažeidimus, bet sumos nebuvo didelės.

– Vadinasi, automobilių tema dažnai aptariama "Žalgirio" drabužinėje. Gal kyla ir karštesnių ginčų?

– Jei jie ir ginčijasi apie tai, aš nelabai suprantu, nes tai vyksta lietuviškai. Be to, juk negaliu išduoti mūsų brolijos paslapčių.

– Pastarosiomis savaitėmis sirgaliai Lietuvoje gyvena ne tik krepšinio, bet ir Dakaro ralio aktualijomis. Ar sekėte šių lenktynių peripetijas?

– Iš žalgiriečių šnekų žinau, kad toks ralis vyksta ir kad lietuviai jame nėra vien stebėtojai. Bet aš nesu didelis automobilių sporto gerbėjas. Norėčiau vieną dieną apsilankyti NASCAR lenktynėse, kurios JAV gerokai populiaresnės nei Dakaras ar "Formulė-1".

Autoritetai: jei kelyje nuleistų padangą, T.Walkupas pirmiausia skambintų P.Jankūnui, o jei reiktų greitai nulėkti į kitą miestą – A.Milakniui. Evaldo Šemioto nuotr.

– Jeigu palygintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje ir Jungtinėse Valstijose, kur vairuotojai yra mandagesni?

– Amerikiečiai nekantresni. Mūsų didmiesčiuose vaizdas dažnai būna panašus, kaip rodo Holivudo filmuose, – visi kažkur skuba, bamba, gestikuliuoja. Lietuvoje gyvenimo tempas lėtesnis, žmonės atrodo mandagesni.

– Ar yra Lietuvoje Kelių eismo taisyklių, ženklų, kurie jus stebina?

– Sudėtingiausia kirsti žiedines sankryžas, nes čia jos būna skirtingos, ir kartais sunku suprasti, kas turi pirmumo teisę. Taip pat skiriasi važiavimo per sankryžą taisyklės. JAV leidžiama sukti į dešinę net ir degant raudonam šviesoforo signalui. Tik reikia visiškai sustoti ir įsitikinti, kad manevras bus saugus. Kelissyk užsimiršęs iš įpročio bandžiau taip daryti ir Lietuvoje, bet laiku susigriebiau.

– Prisipažinkite, ar daug baudų per pastaruosius kelerius metus esate sumokėjęs?

– Nesu piktybinis pažeidėjas, bet visko pasitaiko. Namuose daugiausia esu mokėjęs gal 150 dolerių baudą už greičio viršijimą. Čia esu gavęs keletą baudų už viršytą greitį ir parkavimo taisyklių pažeidimus, bet sumos nebuvo didelės.