Grūdai jau Bulgarijoje
Lietuvai skirtus rugius šiemet užaugino Šalčininkų rajono ūkininkas Andžejus Kulevičius. Jis džiaugiasi šia galimybe, nes, kaip pats sako, žemdirbio darbas ir yra pirmiausia susijęs su gyvybe, maistu ir tęstinumu. O duona nuo seno reiškė ne tik maistą – ji simbolizavo namus, dalijimąsi ir buvimą drauge. Tad tarptautinė iniciatyva ir rodo, kad bendradarbiavimas prasideda būtent nuo tokių žmogiškų ryšių. Iniciatyva „Taikos duona“ juos kuria pasitelkdama tai, kas žemdirbiams yra artimiausia – žemę ir joje užaugintą grūdą.
A. Kulevičius yra ne tik ūkininkas. Jis – Šalčininkų rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas, o šiemet tapo ir Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininku. Savo ūkyje Andžejus augina apie 300 ha rugių. Pastaruoju metu ši kultūra Lietuvoje yra nepopuliari, rugių pasėlių nuo sovietinių laikų labai sumažėjo. A. Kulevičius tai sieja su juodos duonos vartojimo mažėjimu ir pasikeitusiais pašarais, kuriems nereikia rugių. Pats jis derlių realizuoja Lietuvoje, juos superka viena vietinė įmonė. Iš tiesų rugius Lietuvoje superka vos keli supirkėjai, tad neišvengiamai mažėja ir auginimas.
A. Kulevičiaus laukuose auga ne tik rugiai, bet ir kitos kultūros – avižos, žirniai, grikiai... Kaip pats sako, visos nelabai derlingam pietryčių regionui tinkančios tradicinės kultūros. „Pietryčių Lietuvos ūkiams šiemet orai buvo palankūs – buvo daug kritulių, tačiau smėlinga dirva kritulius greitai absorbuoja, tad daugeliui ūkininkų derlius užaugo gerai. Nuimant derlių problemų nebuvo tiems, kurie neuždelsė jį nuimti, vėliau buvo sunkiau. Sezonas dėl orų mums buvo geras, jeigu nežiūrėsime į kitas problemas – pabrangusį kurą, trąšas ir kt., kurios didino sąnaudas.“
Andžejus džiaugiasi, kad būtent jo grūdai iškeliavo „Taikos duonos“ kepimui. „Tai simbolinis kiekis – vos keli kilogramai, tačiau malonu, kad dalelytė Lietuvos – lietuviški grūdai, susimaišę su kitų šalių, taps bendra, vieninga duona, – sako Andžejus. – Rugio grūdas atrodo labai paprastas, tačiau šioje iniciatyvoje jis įgauna ypatingą prasmę. Pasėji jį savo žemėje, augini, prižiūri, sulauki derliaus, o galiausiai dalis jo iškeliauja susitikti su kitose Europos šalyse ūkininkų užaugintais grūdais. Iš jų kepama viena duona. Man tai labai gražus priminimas, kad žemdirbio darbas pirmiausia yra susijęs su gyvybe, maistu ir tęstinumu. O duona nuo seno reiškė ne tik maistą – ji simbolizavo namus, dalijimąsi ir buvimą drauge. Apmaudu tik, kad tokias gražias iniciatyvas lydi tiek daug žemdirbiškų problemų.“
Duona nutraukė uždangą
Tarptautinės iniciatyvos „Taikos duona“ pradžia siekia 2014-uosius, kai Vokietijoje, buvusios Berlyno sienos teritorijoje, vadinamojoje mirties juostoje, buvo pasėti rugiai. Tai buvo vieta, ilgus metus simbolizavusi Europos susiskaldymą ir žmones skyrusią geležinę uždangą. Tačiau toje pačioje žemėje išaugę rugiai tapo visai kitokios Europos simboliu – taikaus aljanso.
„Mirties juostoje“ išaugintos rugių sėklos buvo perduotos Centrinės ir Rytų Europos valstybėms, kurios po 1989 m. įstojo į ES. Jose rugiai buvo auginami, o kasmet skirtingose šalyse užaugintas derlius tapdavo bendros „Taikos duonos“ dalimi. Iš skirtingų laukų, skirtingų ūkių ir skirtingų šalių atkeliavę grūdai galiausiai susitinka viename kepale. Tai – labai paprastas, bet stiprus simbolis: tai, kas kadaise skyrė žmones, gali tapti tuo, kas juos sujungia.
Šiandien „Taikos duona“ yra subūrusi dvylika Vidurio ir Pietryčių Europos šalių – Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Vengriją, Kroatiją, Rumuniją, Bulgariją ir Vokietiją. Kasmet susitikimas vyksta vis kitoje valstybėje. Čia kalbamasi ne tik apie taiką, bet ir apie žemės ūkį, maisto saugumą, tvarumą, kaimo ateitį ir bendradarbiavimą. Svarbiausia – tvaraus žemės ūkio vaidmens išsaugant taiką pasaulyje įtvirtinimas. 2019 m. tarptautinis „Taikos duonos“ renginys vyko Vilniuje.
Tarptautiniam renginiui pradedama ruoštis prieš metus – kiekviename renginyje paskelbiama, kurioje šalyje projektas bus tęsiamas.
Šiemet Taikos duonos renginys vyks Bulgarijoje, kur ir suvežti visų šalių duonai kepti skirti rugių grūdai.
Dabar renginys turi ir kitą prasmę. Karas Ukrainoje sudrebino pačius pasaulinio aprūpinimo maistu pagrindus. Taikydamasi į Ukrainą – vieną svarbiausių pasaulio maisto saugyklų – Rusija siekia paversti maistą ginklu, sutrikdydama pasaulinį grūdų tiekimą, didindama kainas ir pasmerkdama milijonus pažeidžiamų žmonių pasaulyje bado grėsmei. „Taikos duona“ tapo tarsi atsaku Rusijos agresijai – šalių vienybė. Šalių, kurios kalba ir nori kalbėti taikos kalba.
Proga aptarti iššūkius
Žvelgiant iš šalies, gali pasirodyti, kad ši „Taikos duonos“ iniciatyva yra labiau populistinė, tačiau taip nėra. Renginiuose paprastai kalbama ir apie svarbiausias žemės ūkio aktualijas, apie problemas, dėl kurių ūkininkai patiria didelius nuostolius, kartais išprovokuojami netgi atsisakyti ūkininkavimo.
Žemdirbiai dabar visoje, ne tik Centrinėje ar Rytų Europoje, išgyvena ypač sunkų laikotarpį. Visos šalys išgyvena ir klimato kataklizmus – vienose ūkių laukus merkia lietūs, liūtys, alina vėlyvos pavasarinės šalnos, kitose – sausra, nepakeliami karščiai, vandens trūkumas.
Trąšos, energija, kuras, technika, pašarai ir kitos išlaidos auga, o žemės ūkio produktų kainos svyruoja. 2026 m. balandį azoto trąšų kainos ES buvo 71 proc. didesnės nei 2024 m. vidurkis, o jų įperkamumas ūkininkams buvo prasčiausias nuo 2022 m. Ūkininkas dažnai negali paprasčiausiai perkelti išaugusių savo sąnaudų į galutinę produkto kainą, nes ji išaugtų tiek, kad taptų nepatraukli nei supirkėjui, nei galutiniam vartotojui.
Europos Komisija (EK) įvardija žemą ir nepastovų ūkių pelningumą kaip vieną pagrindinių problemų. Vis dėlto į ūkininkų prašymus atidėti kai kuriuos reikalavimus, keliančius, pavyzdžiui, trąšų kainas, neatsižvelgia. Visos Europos žemdirbiai kalba ir apie pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (CBAM), kuris įsigaliojo šių metų pradžioje, reikalavimų atidėjimą. CBAM tapo viena pagrindinių trąšų kainų augimo priežasčių ES. Trąšų gamyba yra itin imli energijai ir išmeta daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), ypač gaminant azoto rūgštį. Nuo 2026 m. importuotojai, įvežantys trąšas iš ne ES šalių, privalo pirkti CBAM sertifikatus, kurių kaina susieta su ES apyvartinių taršos leidimų kaina (2026 m. pirmoje pusėje ji svyravo apie 75 eurus už toną CO2e). Šias papildomas išlaidas importuotojai perkelia galutiniams vartotojams – ūkininkams. Ekspertai skaičiuoja, kad šis reguliavimas azotinių trąšų kainas rinkoje padidino apie 30 proc. Žemdirbiai piktinasi – negi tokių drastiškų reikalavimų negalima pradėti taikyti vėliau, kai geopolitinė situacija (kuri taip pat prisideda prie ūkininkavimo iššūkių) pasaulyje sušvelnės?
Lydi ir daugiau iššūkių
Europos ūkininkai konkuruoja su produkcija iš šalių, kuriose gamybos sąnaudos ir taisyklės gali būti kitokios. Todėl nuolat kyla klausimas, kaip suderinti aukštus europinius aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimus su ūkių konkurencingumu. ES pati pripažįsta, kad ūkininkų padėtį rinkoje reikia stiprinti ir užtikrinti vienodesnes konkurencijos sąlygas importuojamai produkcijai. Tačiau tokias kalbas lydi naujos sutartys, pavyzdžiui, su Mercosur, Pietų Amerikos šalių bendrąja rinka. Vyksta diskusijos ir dėl naujų ES ir Maroko prekybos sutarčių, kuriose būtų įteisintos prekybos lengvatos Vakarų Sacharoje užaugintai produkcijai. Visos Europos žemdirbių organizacijos ragina Europos Parlamentą nepritarti siūlomam ES ir Maroko prekybos susitarimo pakeitimui ir įspėja, kad lengvatos gali dar labiau sustiprinti spaudimą ES vaisių ir daržovių augintojams, iškraipyti konkurenciją.
Ūkininkams tenka laikytis daugybės aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, apskaitos ir paramos taisyklių. Problema – ne vien pačios taisyklės, daugeliui ūkininkų sudėtinga tai, kad jos nuolat keičiasi ir reikalauja daug administracinio darbo.
Augina kainas
Aplinkosauginiai reikalavimai tokie dideli, kad žemdirbys kartais jaučiasi labiau aplinkosaugininkas nei ūkininkas. Nuo kitų metų pradžios visoje Europoje, tad ir Lietuvoje, įsigalios ES kovos su miškų naikinimu reglamentas (EUDR). Naujų reikalavimų paketas palies daugumą verslų, tarp jų maisto perdirbimo įmones, ūkius. Tai gali padidinti gamintojų veiklos sąnaudas, tad gali turėti įtakos ir galutinėms produktų kainoms. Šio reglamento tikslas – Europos žaliasis kursas, klimato kaitos stabdymas, biologinės įvairovės išsaugojimas. Tiksliau – ES sieks užkirsti kelią miškų kirtimui ir alinimui visame pasaulyje: norint prekiauti ES rinkoje, reikės įrodyti, kad produktai nėra susiję su miškų naikinimu ir alinimu. Nesvarbu, kad tas miškas yra, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje. Statistika rodo, kad būtent ten iškertama daugiausiai Amazonės miškų tam, kad jų vietoje būtų auginama soja (tai populiariausias ir naudingiausias produktas pašarų gamyboje). Europos, tad ir Lietuvos ūkininkai turės prisidėti, kad Amazonės miškai nebūtų masiškai kertami. Tai augins ūkininkų produktų gamybos sąnaudas, o mums – augins kainas.
Kas keps duoną?
Daugelyje Europos regionų trūksta jaunų žmonių, norinčių perimti ūkius. Tad kyla klausimas, kas po 10–20 metų dirbs žemę, kas augins maistą? Kas keps duoną? EK jaunų ūkininkų pritraukimą ir kartų kaitą išskiria kaip vieną svarbiausių struktūrinių iššūkių, tačiau vėlgi – ryškių pokyčių žemės ūkio politikoje dėl sklandesnės kartų kaitos nėra arba yra labai mažai.
Tad kartais ūkininkams kyla pagrįstų klausimų – kas šiandien Europoje yra svarbiau – rūpinimasis Amazonės miškais, prekybos su Pietų Amerika ar Maroku plėtojimu, ar vietinė maisto gamyba? Karo atveju vargu ar mus pasiektų produktai iš svetur, o vietinių gamintojų gali būti likę per mažai, kad aprūpintų maistu.
Naujausi komentarai