Saksofonisto Liudo Mockūno muzikinius projektus, išleistus albumus ir titulus suskaičiuoti sunku net jam pačiam. Tačiau labiausiai žavi ne šio pūtiko produktyvumas, o atsidavimas muzikas, paprastumas, drąsa sulaužyti nusistovėjusius ne tik džiazo, bet ir muzikanto stereotipus.

L. Mockūną pasikvietėme į diena.lt redakciją ir pasikalbėjome apie pašaukimą, ritualus, muziką, kultūros problemas ir ateities planus.

Augai muzikantų šeimoje, tavo tėtis – Vytautas Mockūnas – taip pat yra gerai žinomas saksofonistas. Ar jis ir įtakojo tai, kad tu pasirinkai muziką ir būtent pūtiko specialybę?

Taip, mano tėtis yra viso to kaltininkas. Kai buvau vaikas, jis mane vežiodavosi po koncertus ir man tai padarė didelį įspūdį. Turbūt net nekilo klausimų.

Ar buvo kada kilusi mintis mesti pučiamuosius ir mokytis groti kitu instrumentu?

Ne, nebuvo. Tiesiog per daug darbo esu į tai įdėjęs. Aišku, niekada negali žinoti, kas nutiks gyvenime, bet kol kas tokių minčių tikrai neturiu.

Dažnai profesionalūs (ypač tie, kurie daug metų praleido scenoje) muzikantai skundžiasi, kad muzika jiems tampa tik technika ir natomis, be jokio jausmo. Ar tau teko tai patirti?

Žinoma, kad teko. Aš tai vadinu tapimu „profesionalu” blogąja to žodžio prasme. Tada muzika tampa darbu be džiaugsmo.

Turiu tokį vidinį nusistatymą, kad muzika turi teikti džiaugsmą ir būtent dėl to man viskas gana paprastai išsisprendžia. Jeigu pavirsti mašina, labai dažnai groji tai, kas tau nepatinka, darbas tampa toks „konvejerinis“.

Tik noriu pasakyti, kad visi darbai yra geri. Kiekvieno asmeninė problema, kiek jam tai teikia džiaugsmo, kiek jis jo nori turėti ir kiek jis gauna kūrybinio pasitenkinimo sau. Žmogus, stovėdamas prie staklių, taip pat gali patirti darbo džiaugsmą. Tai – tam tikras apsisprendimas būti kūrybišku.

Tačiau būnant profesionaliu muzikantu ir iš to uždirbant duoną, ne visada išeina rinktis tik tai, kas patinka. Ypač Lietuvoje, kur muzikinė scena yra tokia maža. Kaip tau visgi pavyko išsisukti?

Ilga istorija. Tiesiog maždaug 1998-1999 metais jau buvau „nusichaltūrinęs“ tiek, kad man buvo sunku kažką rimtai pagroti. Bet viskas natūraliai išsisprendė tada, kai aš išvažiavau iš Lietuvos (įstojo į Kopenhago Ritmo muzikos konservatoriją – aut. past). Visi mano, „profesionalo“, kontaktai dingo... Man iki šiol niekas iš tos sferos nebeskambina (juokiasi).

Nauja aplinka viską natūraliai pakeitė. Danijoje turėjau daugiau laiko grojimui, tiesiog užsidarius tarp keturių sienų. Aišku, ir pati aplinka įtakojo. Nors Kopenhaga nėra kultūros didmiestis, bet tais laikais (prieš 14 metų), palyginus su Vilniumi, tai buvo žymiai aktyvesnis miestas. Pats miestas ir jame vykstantys kultūriniai renginiai ir judėjimai mane labai inspiravo. Be Kopenhagos teko trumpai pagyventi Paryžiuje ir Niujorke. Visas šis įspūdžių ir patirčių kompleksas lėmė apsisprendimą nesiblaškyti ir stengtis daryti tai, kas mane labiausiai domina.

Visi žmonės gyvenime ieško savo pašaukimo. Suprantama, kad savęs, savo unikalaus skambesio ieško ir muzikantai. Kaip manai, ar būtent Danijoje įvyko tas lūžis, kai atradai save?

Taip, turbūt. Nors bandymų buvo ir anksčiau ir dar tikiuosi, kad savęs vis dar ieškau. Bet Danijoje turėjau laiko viską apmąstyti, surasti savo stipriąsias puses, originaliąsias vietas, originalaus skambesio trumpus motyvus ir pradėti juos tobulinti, kad jie taptų mano asmenine saviraiška, asmeniniu garsu.

Džiaugiuosi, kad Kopenhgos Ritmo konservatorijos akademinė aplinka leido skleistis saviraiškai, o ne „kimšo džiazo klišes”. Man ir daugeliui mano dabartinių scenos kolegų tokia Alma Mater laisvė labai tiko ir skatino ieškojimams.

Tam tikru gyvenimo momentu, kiekvienam žmogui yra svarbu atrasti savo stipriąsias puses ir jas tobulinti, tik prieš tai reikia kai ko išmokti, kad suvoktum, kur tos tavo stipriosios pusės. Dar vėlesnis etapas – tuos savo asmeninius atradimus įgyvendinti. Mano atveju – perkelti į sceną. Tai irgi nėra lengva, nes didelė publikos dalis (ypač džiazo publika) yra pripratus girdėti „klišes” – ji nenori girdėti kitokio skambesio.

Labai dažnai ėjimas pasiklausyti džiazo yra tapęs savotišku snobiškumo aktu – užsivilkti kostiumą ir ateiti pasiklausyti kostiumuotų muzikantų, kurie savo grojime varto seniai sugrotas vyresnių kolegų frazes, kurių vardu jie, gal net ir patys nežinodami, tas frazes išmoko iš vadovėlių kurioje nors Europos arba Amerikos mokykloje. O publika savo ruožtu eina į džiazo koncertą atsipalaiduoti, o neišgirsti ką nors problemiško.

Šiame „žaidime” yra ir trečias žaidėjas – tai renginių organizatoriai, kurie labai gerai suvokia, kas publikai patinka, todėl veža jiems tas „einamas žvaigždes. Taip ir sukamės tame rate, kaip voverės.

Aš, žinoma neabsoliutinu – yra visokių muzikantų, visokios publikos ir visokiu renginių, tačiau bendrų tendencijų apraiškų nereikia ieškoti toli. Taip vyksta Lietuvoje, Europoje, Amerikoje ir t.t. Iš vienos pusės, informacijos labai daug ir ji lengvai prieinama, iš kitos – reiškiasi negatyvios greito vartojimo pusės. Tuo keliu eina pasaulis, o menas ir švietimas, o ypač jų industrija, visa tai atspindi ir žengia koja kojon.

Ir Lietuvoje, dažniausiai džiazo muzika gyvuoja tik tiek, kiek tai apsimoka tos industrijos organizatoriams. Festivalį daryti apsimoka – klubinės veiklos vystyti neapsimoka, todėl ir turime situaciją, kai kasdienis džiazo gyvenimas merdi, o festivalių apstu. Ir dar tie, kurie propaguoja tą greito vartojimo muziką, prasimuša sau prioritetinį rėmimą. O tie, kurie propaguoja kūrybiškas idėjas arba stengiasi dėl nacionalinės scenos, vos suduria galą su galu. Pas mus, kaip ir visame pasaulyje, viskas veikia pagal politinį arba pinigų kulto principą. Lietuvoje turėjome net kelis džiazo žmones valdžioje, tačiau nei vienas iš jų nepadarė nieko, kad ši muzika užimtų rimtesnes pozicijas bendroje kultūrinėje erdvėje. Išskyrus tiek, kad jie po pabuvimo arba vis dar buvimo valdžioje, turi stabilius finansavimus savo renginiams.

Pastebėjau, kad vienas iš tų tavo stipriųjų taškų yra drąsa padaryti kažką naujo, sulaužyti varžančius rėmus. Būtent to labai pasigendu ne tik Lietuvos muzikinėje scenoje.

Jeigu esi sąžiningas pats su savimi, vystai tai, kas svarbu tau, o ne bandai prisitaikyti, pripažinimas, uždarbiai, pinigai ateina savaime. Viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioji savo prioritetus.

Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir Vytauto Didžiojoje universitete (VDU) dėstau jaunesniems kolegoms, matau, kad tikrai daugelis susiduria su ta problema, nes laisvo menininko gyvenimas nėra lengvas – tu visada esi finansinėje krizėje, o kelias, laukiantis absolventų, yra labai neaiškus. Tokia būsena turi ir pliusų, ir minusų. Iš vienos pusės tu esi laisvas ir gali daryti ką nori. Iš kitos – laisvė taip pat gali apriboti ir įstatyti į tam tikrus rėmus, kurių nori prodiuseriai, renginių organizatoriai ir t.t. Tada tavo laisvė labai greitai baigiasi.

Vėlgi tai yra muzikanto apsisprendimas ir kiekvienas kelias turi būti gerbtinas… Ambicingų darbų darymui reikia pasiryžti ir nebūtinai forsuoti įvykių... „Piaras“ nėra blogai, bet jis turi būti panaudotas ne išoriniam blizgučių demonstravimui, o pasitarnauti tavo idėjų generavimui ir transliavimui.

Labai daug gastroliuoji po Europos ir pasaulio šalis. Ar Lietuvos džiazo scena yra kažkuo išskirtinė?

Žinoma, kad yra. Nereikia ir daug ieškoti – mes turime savo genetinį kodą, dėl kurio muzika skamba būtent taip. Čia yra ir folkloras, ir lietuviškas mentalitetas, ir klasikinė lietuvių kultūra.

Tai, ką mes šiandien girdime Lietuvoje, yra labai stipriai įtakota Večiaslavo Ganelino trio ir Vladimiro Čekasino. Pats V. Čekasinas ir nemažai jo mokinių dėsto, todėl jų palikimas ir idėjos vis dar yra gyvos.

Kalbant apie Lietuvos džiazo ambasadorius, Europos muzikantai vis dar prisimena V. Ganelino trio ir jų muziką laiko labai reikšmingu įvykiu europinės muzikos kultūroje.

Taigi mes šių faktų pamiršti negalime, bet jaunoji karta labai dažnai net nežino šių muzikantų... Bet yra kaip yra, mes ir esame tam, kad perteiktumėme dar ankstesnį palikimą studentams. Žinoma, nepamiršdami ėjimo į priekį. Informacijos dabar daug, muzikantų, kurie baigė mokslus svetur ir grįžo namo, taip pat daugėja, todėl ir mokykla keičiasi.

Kai Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje nebuvo jokios džiazo mokyklos, visi šiame mene buvo susiję su akademine mokykla. Ankstesnes ir mano kartos Lietuvos muzikantai turi akademinį išsilavinimą. Tuo mes ir skiriamės nuo vakarų šalių džiazo atlikėjų.

Vien tai, kad daugumoje kitų šalių yra džiazo mokyklos, gyvuojančios žymiai ilgiau negu mūsų. Kas yra labai gerai, bet jos kartais gana siaurai pateikia informaciją, uždeda štampus, formuoja klišes ir visa tai labai gerai jaučiasi klausant šiuolaikines džiazo muzikos. Kartais atrodo, kad groja ir Koltranes, ir Parkeris, ir Getzas vienu metu. kažkoks svetimų frazių kratinys, be minties vystimo.

Vyrauja plagijavimo mokslas. Bet negalima absoliutinti, aš kalbu apie tendencijas, kurios bado akis, bet ne apie visumą. Pastaraisiais metais man teko lankytis ne vienoje Europos džiazo mokykloje, o  anksčiau ir kelių Amerikos džiazo mokyklų organizuojamuose seminaruose. Tendencingą vaizdą susidariau.

Dabar visi yra kažkieno mokiniai ir improvizacija labai dažnai dingsta tokių muzikantų grojime. Juk visi pirmieji džiazo muzikantai buvo savamoksliai arba mokėsi vieni iš kitų (kas yra viena pagrindinių džiazo tradicijų) todėl ir pati improvizacija buvo grynesnė.

O kaip manai, ar tą džiazo klišių formavimą įtakoja šiuolaikinės socialinės realijos? Juk, pavyzdžiui, bliuzas gimė Amerikoje iš juodaodžių raudų, jie visą muziką pergyveno savyje ir išreiškė jausmus, kuriuos patirti XXI a. jau neįmanoma.

Pratęsiant tavo mintį, V. Čekasinas yra pasakęs, kad nesvarbu, kur gyvename, mes niekada negrosime amerikietiško, ar skandinaviško, ar prancūziško džiazo taip, kaip groja žmonės, kurie toje vietoje gyvena. Ir atvirkščiai, niekas negros lietuviškos muzikos taip, kaip ją grojame mes. Aš neteigiu, kad prie vienos ar kitos muzikos net neverta prisiliesti, aš tik noriu pasakyti, kad tokio skambesio mes niekada neišgausime, nebent gyventumėme toje ar kitoje vietoje visą ar bent dalį savo gyvenimo, todėl svarbu suvokti nenuvertinant savęs, kad mes galime išgauti kitokį skambesį! Ar tai nenuostabu? Ir tai susiję ne su odos spalva, o su socialine terpe, kurioje mes gyvename, ir šiek tiek su genetika.

Vilnius nėra Niujorkas, bet mes nesame provincija. Mes galbūt esame pasaulio centras, bet kita prasme.

Žinoma, jaunam žmogui turėti kažkokį kumyrą ir juo sekti yra visiškai normalu. Taip ir turi būti, bet reikia judėti į priekį ir tam tikru momentu sugebėti atsiriboti nuo savųjų kumyrų.

O tu turi savo kumyrą?

Ne, bet turėjau ne viena, o dabar klausausi įvairios muzikos ir vis dar sugebu atrasti kažką netikėto. Nors kuo toliau – tuo sunkiau.

Turiu tokį ritualą – kadangi gyvenu ne Vilniuje, nemažai laiko praleidžiu automobilyje ir turiu gana didelę muzikos įrašų kolekciją (tiek vinilų, tiek kompaktinių diskų), važiuodamas išjungiu telefoną ir paklausau muzikos. Važiuodamas į Vilnių viso albumo neperklausau, bet kelionėje į Kauną (kur taip pat dėstau) laiko užtenka (juokiasi).

Liudai, tu groji ne tik didelėse scenose, bet nevengi groti ir mažuose „undergroundo“ klubuose, su apipelijusiomis sienomis ir daugiausiai 20 žmonių publika. Ko tu ieškai tokioje scenoje?

Groju tokiame klube Vilniuje. Visų pirma, tas klubas turbūt yra vienintelis klubas Vilniuje, kuriame aš groju. Jis tikrai yra mano mėgstamiausia Vilniaus vieta.

Tai susiję su tuo, kad žmonės tą klubą kurė iš entuziazmo ir meilės tam, ką jie daro. Muzika ten grojama ne tam, kad būtų parduotas kotletas ar bokalas alaus, o tam, kad jis skambėtų ir ją išgirstų kiti… Visa vieta spinduliuoja pozityvia energija.

Esu grojęs panašiuose klubuose Niujorke. Dabar vykstu į Berlyną, girdėjau, kad ten tokių vietų daug, bandysiu jas surasti.

Ar dėl to, kad groji panašiose vietose, nesusilauki kritikos iš kitų kolegų profesionalų? Vienas Amerikoje gyvenantis lietuvių muzikantas kartą prasitarė, kad po koncerto pogrindyje susilaukė pašaipių komentarų iš kitų muzikantų.

Ne, tokiu pašaipų nesulaukiau. Prieštarauju tokiai arogantiškai nuomonei. Pavyzdžiui, dabar skaitau Mileso Daviso biografiją. Jis sugebėjo visada būti laiko priešaky ir kartu groti žmonėms. Be to, M. Davisas buvo visų laikų turtingiausias džiazo muzikantas. Ir tokiu būdamas šalia koncertu didelėse salėse jis grodavo klubuose keturiasdešimties žmonių publikai. Džiazo muzikantui ir džiazo klausytojui tokia intymi vieta, kaip klubas, yra gyvybiškai svarbi. Džiazas visų pirma yra sociali muzika, o klubas sociali erdvė, ši muzika užgimė ir tebesivysto tokiose erdvėse. Ir tai nebūtinai susiję su pramoga tiesiogine ta žodžio prasme.

Klubai yra laboratorija, kurioje gimsta projektai, vėliau pristatomi didesnei scenai. Klubai, džiazo kultūrai yra bene reikšmingiausia vieta. Tai vieta, kur vyksta kasdienis šios muzikos gyvenimas. Jeigu šalis neturi bent vieno padoraus džiazo klubo, galima laikyti, kad šios muzikos beveik toje šalyje nėra, nors festivalių ten gali būti apstu.

Dabar paskaičiuokime, kiek Lietuvoje džiazo klubų, kur skambėtų džiazo muzika, o ne “džiazo klubas” būtų tik vietos pavadinimas?

Šių metų pradžioje į Lietuvos žmones kreipeisi atviru laišku, kuriame išreiškei savo nepasitenkinimą Kultūros rėmimo fondo (KRF) konkursų principais. Tavo nuomone, KRF marina džiazo kultūrą ir šios muzikos projektams buvo skirta vos 2,5 proc. nuo visos rėmimas skirtos sumos. Ar nuo to laiko reikalai bent kiek pasistūmėjo teigiama linkme?

Sureaguota buvo, turėjome susitikimą su Kultūros ministru ir KRF pirmininku. Aišku, žiūrėsime, kaip bus toliau. Noriu pabrėžti, kad nesu nusiteikęs prieš kažką priešiškai, tiesiog ta situaciją liečia ne tik džiazą, bet ir visą kultūros rėmimo politiką Lietuvoje. Komisijoje turėtų būti įvairesnių kultūros sričių atstovai, kurie spręstų lėšų skirstymą. Su šių ekspertų kadencijoje tos įvairovės nėra. Labai norėčiau tikėtis, kad ji keisis ir galų gale į KRF ar į kitokią komisiją bus pakviesti džiazo bendruomenės žmonės.

Kol kas, tik tenka konstatuoti, kad tokia mums nepalanki situacija tęsiasi ilgai.

Sakai, tęsiasi daug metų, tačiau buvai vienas pirmųjų, kurie išdrįso prabilti viešai. Kaip manai, kodėl kiti muzikantai tylėjo? Juk tai buvo „viešas faktas“.

Už kitus kalbėti negaliu, bet man atėjo toks metas, kai jau negalėjau miegoti tol, kol visko neišsakiau. Paprasčiausiai, atėjo laikas ir tiek. Aš esu vienas iš tų emigrantų, kurie nepasiliko kurti gyvenimo svetur, bet grįžo į Tėvynę ir bando rasti vietą sau ir savo darbams, tačiau susiduria su nelabai sveika atmosfera. Gaila, atmosfera turėtu būti tolerantiškesnė. Šalis maža, menininkų bendruomenė taip pat maža. Vieni kitus pažįstame, turėtumėme vertinti vieni kitus, o ne žlugdyti.

Lietuvos džiazo federacijos veikloje dalyvauju keturis metus ir visą laiką susidūriau su problema, kad tam tikros muzikinės dalies projektų neįmanoma vykdyti. Netgi jeigu kažkuriais metais tam veiklai buvai gavęs pinigų, tu jos negali tęsti, nes pasikeitus ekspertams pasirodo, kad tu niekada neegzistavai su savo darbais ir tavęs niekas nežino. Mane tai varo į neviltį. Negali įgyvendinti idėjų, planuoti ir t.t.

Labai tikiuosi, kad buvo sureaguota ir antrame pusmetyje jau buvo atkreiptas dėmesys į mūsų projektus. Tačiau jeigu ir parėmė, tai dar nieko nereiškia, kad po metu nereiks visko kartoti is naujo. Viską reikia keisti iš esmės. Pavyzdžiui, komisijoje turėtų dalyvauti skirtingų muzikinių skonių ekspertai. Turi būti išlaikyta tolerancija, nes tik taip kultūrinis fonas bus balanse.

Kur artimiausiu metu tave bus galima paklausyti tavo muzikos?

Su Petru Geniušiu gruodžio 27 dieną grosime Chodkevičių rūmuose, kur pristatysime programą „Jūra Miške“ (polistilistinė kompozicija M. K. Čiurlionio kūrinių pagrindu). Dar sausio mėnesį dalyvausiu Berlyne rodomame Vykinto Baltakio operos pastatyme.

2012-ieji tau buvo ypač produktyvūs – išleidai vinilus su kontrabosininkas Barry Guy, su savo trio „NuClear“ ir taip toliau. Ar jau planuoji naujų albumą 2013-iesiems?

Šiais metais dar išeis Lietuvos džiazo federacijos diskas su šalies džiazo kompiliacija 2011-2012 metais. Aišku, ir 2013-iesiems planų yra. O jeigu norite gauti daugiau informacijos – sekite naujienas.