Vilniaus Dailės akademijoje įvyko nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovės „MG Valda“ organizuota architektūros konferencija „Gyvenamojo būsto integracija į gamtą“. Lietuvos ir užsienio architektai diskutavo apie tvarumo ir darnumo princi­pus architektūroje bei gamtos ir komforto suderinimą projektuojant naujus daugiabučius namus.

Architektas Algirdas Kaušpėdas pristatymo metu pateikė kontraversiškų faktų apie Vilniaus miestą. „Visi gerai žinome, kad Vilnius yra žaliausia pagal miesto ploto ir žalių erdvių santykį  Europos sostinė. Tačiau Vilnius taip pat yra ir mažiausią gyventojų tankumą turinti sostinė Europoje.  Antrasis rodiklis yra svarbesnis už pirmąjį, nes jis tiesiogiai susijęs su miesto efektyvumu,“ –  teigė A. Kaušpėdas. Pasak jo, jeigu skaičiuosime absoliutų miesto tankumą – gyventojų ir miesto ploto santykį – Vilnius yra ir rečiausiai apgyvendintas Lietuvos didmiestis. Pavyzdžiui, Kauno tankumas yra 24,2 gyventojai hektare, o Vilniuje viename hektare  gyvena tik 13,8 gyventojai.

„Vilniaus miestas pasižymi mažu užstatymo intensyvumu ir mažu tankiu, kitaip tariant, yra dispersiškas. Jau septintame kilometre nuo centro tankis mažesnis nei 30 gyventojų hektare. Toks tankis reikalingas, kad atsipirktų mieste kuriama infrastruktūra. Rygoje šis rodiklis pasiekiamas 11 kilometre, o Paryžiuje – tik 23 kilometre nuo miesto centro. 50 gyventojų hektare yra pageidautina apatinė optimalaus miesto tankumo riba,100 gyventojų hektare – pageidautina viršutinė optimalaus miesto tankumo riba“, – teigė A. Kaušpėdas.

Į klausimą, ar galima pakeisti situaciją, architektas pateikė konkretų atsakymą: „Reikia tankinti miesto urbanizuotas teritorijas nemažinant miesto žaliųjų plotų“. Pasak A. Kaušpėdo, urbanistas Mindaugas Pakalnis paskaičiavo, kad Vilniaus centrinėje ir vidurinėje dalyse yra apie 500 hektarų netinkamai naudojamų žemės plotų, kur galėtų apsigyventi apie 150 tūkstančių vilniečių.

Konferencijos svečias vokiečių architektas Volkmar Nickol pabrėžė, kad darnumas architektūroje pirmiausia prasideda nuo bendro dialogo tarp užsakovo, architekto ir visuomenės. „Berlyne naujai statomuose daugiabučiuose namuose architektai šalia pastato integracijos į žaliąsias zonas kelia dar vieną tikslą – integruoti objektą į visuomenę. Pastaruoju metu gan sudėtinga pamatyti naujai pastatytą daugiabutį, kuris turėtų uždarą kiemą. Statomų naujų daugiabučių kiemai paversti bendromis visuomeninėmis aikštėmis, gatvėmis ar tiesiog mažais parkais,“ – teigė V. Nickol.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė pristatė „nematomą“ želdinių pusę. „Didelis medis mesdamas šešėlį vasarą sutaupo apie 9 proc. visos metinės kondicionavimo vertės ir prideda apie 1 proc. prie nuosavybės pardavimo kainos kiekvienais metais. Nustatyta, kad stogo apželdinimas patalpų temperatūrą per karščius gali sumažinti net 5–7 laipsniais ir dėl to dažnai kondicionavimo galima atsisakyti. Želdynas  turėtų būti traktuojamas kaip gyvenamosios aplinkos komforto, gyvenimo kokybės ir prestižo rodiklis. Pasak jos, Vilniaus miesto savivaldos institucijos jau pradeda eiti teisinga kryptimi, perimdamos Europos patirtį. Vilniuje, sprendžiant žaliųjų miesto erdvių klausimus, jau pasitelkiamos bendruomenės, suinteresuotosios grupės. Tokio darnaus bendravimo rezultato pavyzdys – žalioji erdvė šalia Baltojo tilto, kurią nuspręsta palikti gyventojų laisvalaikiui pagal natūraliai susidariusius poreikius.