– Vedant ekskursijas galima išvardyti datas, supažindinti su faktais ir tiek. Tačiau žmones traukia kitokie dalykai, kartais – paslaptingi, net baisūs. Kodėl taip yra?

– Taip, teoriškai ekskursija yra ir skaičių, datų išvardijimas, tačiau tokia ekskursija bloga, neįsimenanti, nepaliekanti jokio džiaugsmo. Bet kokia ekskursija turėtų remtis ne skaičiais, o istorijomis. Geriausia, jei tai žmonių, kažkada gyvenusių tame mieste, istorijos, nes miestas yra žmonių palikimas.

O baisūs dalykai žmones traukia ir domina, nes jau nuo mažų dienų visi girdi pasakas ir legendas, padavimus. Šiuose kūriniuose veikia raganos, velniai, baubai. Tai įdomu vaikams, tačiau susidomėjimas nedingsta ir suaugus.

– Kai ekskursijoje gidas papasakoja ką nors nauja, visai kitaip pradedi žiūrėti į pastatus, pro kuriuos daug kartų ėjai, taip pat į mažas detales...

– Nekeliu sau tikslo, kad viską, ką papasakoju, žmonės atsimintų. Stengiuosi ekskursijoms ruoštis taip, kad tai žmogui padėtų tarsi atsimerkti, kad jis, eidamas miestu, suprastų, kaip atrodo 500 metų senumo pastatas, o kaip 100 metų senumo. Tai atsiskleidžia per mažas detales, paslėptus užkaborius, nežinomas istorijas.

– Klausydamas pasakojimų per ekskursiją pastebi, kad faktai susipina su legendomis. Ar tuomet ekskursija tampa įdomesnė?

– Sausas faktas, nesvarbu, kokios srities, nėra įdomus ir patrauklus plačiajai visuomenei. Legendos, kuriomis aš remiuosi per savo ekskursijas, yra iš XIX a., tačiau aiškina reiškinius, nutikusius gerokai seniau. Pavyzdžiui, yra pasakojimas apie gynybinę sieną ir kad joje gyveno baziliskas, Vilniaus miesto pabaisa. Tai reiškia, kad tuo metu gyvenusiems žmonėms kildavo klausimas, kas slepiasi po kažkokiais griuvėsiais. Ten, kur apleista, paprastai ir veisiasi kažkas baisaus. Tuo metu tai buvo realybė, susijusi su mistišku siaubūnu. Po kelių šimtų metų tai skamba kaip legenda. Tačiau aš bandau tą legendą vėl priartinti prie istorinio fakto.

Netikint ir neturint vilties gali būti labai sunku ir bloga, todėl reikia matyti šviesulį.

– Žmones traukia stebuklingi dalykai, pavyzdžiui, Stebuklo plytelė Katedros aikštėje. Kokių panašių vietų dar yra Vilniuje?

– Žmogui reikia bent šiek tiek tikėti stebuklais. Netikint ir neturint vilties gali būti labai sunku ir bloga, todėl reikia matyti šviesulį. Žmonės sukiojasi ant Stebuklo plytelės, taip tarsi įkvėpdami tikėjimo, laimės ir pan. Taip sukuriamas jausmas, kad viskas bus tikrai gerai. Tokių vietų Vilniuje tikrai yra.

Pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje esantis Romo Kvinto sukurtas „Sėkmės pilvas“. Visi praeinantys trina tą pilvą rankomis, jis net blizga. Reikia paminėti, kad Vilniaus senamiestyje yra daug pereinamų kiemų, iš kurių viename galima rasti nedidelę arką. Prieš kelis metus vienas gidas sugalvojo tą arką pavadinti „Meilės tuneliu“. Taip ir gimsta urbanistinės legendos. Dabar žmonės klausinėja, kur yra tas meilės tunelis, nori juo praeiti susikabinus už rankų su savo mylimuoju. Puse lūpų pasakau, kad tai nėra istorinis faktas, kad tai sugalvojo gidas. Tačiau svarbiausia tas džiaugsmas ir laimė, kai praeini tokiu tuneliu su mylimu žmogumi ir sakai – praėjome, todėl būsime kartu visą gyvenimą.

– O kaip Vilniaus vaiduokliai?

– Reikia nuspręsti, ką laikome vaiduokliais. Jais galime laikyti kad ir kiekvieno čia gyvenusio žmogaus dvasią. Yra atvejis, kai žmonės nusipirko patalpas butui Vilniaus senamiestyje, buvusioje žydų geto teritorijoje. Jie negalėjo ten gyventi, nes nuolatos vaidendavosi. Nežinia, ar tai buvo vaiduokliai. Tačiau kai žmonės sužinojo, kad tai buvusi geto teritorija ir slėptuvės, jie ir sunerimo, ir nusiramino, nes suprato, iš kur sklido triukšmas.