Prasminga iniciatyva

V.Povilaitis (1927–2009) – Lietuvos menininkas modernistas, garsus ne tik kaip molbertinės tapybos virtuozas, bet ir pano, sieninės tapybos meistras. XX a. 6–9 dešimtmečiais jis nutapė nemažai urbanistinių peizažų, portretų, teminių-grupinių kompozicijų, kurios dažnai peržengdavo to meto reikalaujamo socrealistinio stiliaus normas.

Jau XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje, vienas pirmųjų pokario Lietuvoje pradėjo tapyti abstrakcijas, taip atverdamas naują puslapį Lietuvos dailės srityje.

Menininkas paskutiniajame kūrybos etape, XX a. pab. – XXI a. pr., tarsi vizualiai įgyvendino ilgą laiką savyje nešiotą ir kitiems pasakotą kupiną mistikos, iracionalų pasaulį. Jo tapyba prisipildė abstrakčių, neaiškių formų, dėmių, kuriose milžiniški, banguoti, kampuoti pavidalai neišsitekdavo, užgoždavo visą paveikslo erdvę arba net peržengdavo jo ribas.

Siekiant įamžinti V.Povilaičio kūrybos palikimą sumanytas projektas "V.Povilaitis ir vėlyvasis modernizmas", apimantis pirmąją pomirtinę parodą Kaune, kiek mažesnės apimties parodą Vilniuje, abiejų parodų katalogą su visų atrastų kūrinių metrikomis, dokumentinį filmą "Visas gyvenimas – tapyba" (kūrybinė grupė: Kristina Budrytė-Genevičė, Tomas Genevičius, Darius Petrulis). Projektą sumanė ir realizuoja Kauno modernistinio meno fondas (KMMF): atgaivinti susidomėjimą primiršta V.Povilaičio tapyba - sena fondo bendraįkūrėjo Giedriaus Andziukevičiaus svajonė.

Stipresnis už cenzūrą

V.Povilaičio palikime galima įžvelgti tris chronologines kūrybos tendencijas. Pirmoji – socrealizmo laikų paveikslai, kuriuos buvo galima rodyti oficialiose parodose XX a. 6–8 dešimtmečiais, ir po kurių publikacijose dažniausia nuskambėdavo frazė – "iš tapytojų būrio išsiskiria V.Povilaitis". Tapytojas ne visada perskaitydavo pagyras, susilaukdavo ir kritikos, kad nesilaiko savo kūryboje priimtinų kanonų, išeina iš tuomečio socrealizmo ribų.

Negana to, menininkui buvo primetamos kitos "nuodėmės", esą jis savo tapybos stiliumi veda iš kelio kitus: "V.Povilaitis ir kiti ėmė diktuoti dailininkams modernistinį stilių ir tie buvo priversti iškraipyti savo kūrinius. Užtai šiuos modernistinius paveikslus meno taryba vertino kaip geriausius kūrinius ir už juos buvo daugiau mokama" (iš "Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje", KGB pažyma A.Sniečkui apie kūrybinės inteligentijos nuotaikas, 1963 m.).

Bet kokį laisvesnį potėpį arba drąsesnį formų derinį lydėdavo aštrūs sulyginimai: "Kai kurių autorių kūriniai nedaug skiriasi nuo užsienyje nutapytų asilo uodega ar beždžionės teptuku paveikslų. (...) dail. drg. Povilaičio "Tiltas" (Švyturio Nr. 18). Kam tokie "kūriniai" ir spausdinami žurnaluose?" (iš "Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje").

Tik prisimenant okupacinį kultūrinį kontekstą, galime įsivaizduoti trisdešimtmečio tapytojo norą sukurti abstrahuoto motyvo tapybos darbą ar net gryną abstrakciją, vadinasi, visiškai oponuoti esamam vieninteliam, "nuleistam iš viršaus" stiliui. Todėl antroji kūrinių grupė – pati paslaptingiausia. Tai pasakojimas apie V.Povilaičio suprastos abstrakcijos kelią, kaip jis specialiai tolo nuo gylio iliuzijos, pasidavė nesentimentaliems spalvų bandymams, kovėsi su dažų griūtimi į paveikslo plokštumą ir galynėjosi su mėginimu įkomponuoti begalybę. Visa tai darė neturėdamas didelių iliuzijų, kad jo tapyba bus pripažinta ar priimta oficialiai.

Mostai ir ženklai

Pirmosios V.Povilaičio abstrakcijos buvo tamsios, su užslėptais laiptinių, besisukančių laiptų motyvais, taip pat priminė vitražo ryškių spalvų ar šviesų blykčiojimą tamsiame fone. Dailininkas bandė įvairiausius dažus, tapė net spaustuviniais arba grindų dažais, todėl ne visi kūriniai kokybiški, kiti dabar jau nutrupėję.

Be to, V.Povilaitis mėgo užtapyti savo kūrinius, todėl jeigu niekas neįsigydavo jo darbų, jie pranykdavo amžiams. Vėlyvąsias abstrakcijas jis ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta tvėrė nuo paveikslo viršaus iki apačios dėmių zonas, greitus kamuolinius sūkurius.

V.Povilaitis mėgo užtapyti savo kūrinius, todėl jeigu niekas neįsigydavo jo darbų, jie pranykdavo amžiams.

Trečioji kūrinių grupė išsivystė iš nerealistinio, ne pamatyto, o galvoje sukurto motyvo arba neaiškių figūrinių siužetinių pasakojimų, kurių vis gausėjo V.Povilaičio dirbtuvėje.

Šalia įprastų plenerinių peizažų rikiavosi ir abstrakčios, užkoduotos mistinių pavidalų improvizacijos, kurių fabulas susikurdavo patys pirkėjai (žmonės, atnešę parodai savo turimus kūrinius, dažnai išsišnekėdavo, ką jie pamatė tame ar kitame paveiksle, nors kūrinys dažnai be pavadinimo).

Kiekvienas maestro studijoje susirasdavo įvairiausių pavyzdžių, nors V.Povilaitis nenustojo tapyti peizažų visą gyvenimą, regis, ieškojo vis kažko kito, naujo, taigi, turėjo skirtingos stilistikos kūrinių, o paskutiniaisiais jo kūrybos dešimtmečiais ypač pastebimas posūkis link fantasmagorinių, mistinių būtybių kompozicijų.

V.Povilaičio milžiniški, banguoti pavidalai asocijuojasi su nerealiomis, iš pasąmonės išnyrančiomis formomis, figūromis, neturinčiomis atitikmenų tikrovėje. Dažnai tokie dailininko darbai neturi ir konkrečių pavadinimų. Tai liudija, kad tokios drobės kurtos spontaniškai, impulsyviai. Žinoma, kad dailininkas mėgdavo keistas mistiškas istorijas ir pats jas pasakodavo. Matyt, ilgainiui jos įsikūnijo į jo kūrinius. Tačiau tai nėra paprasti linijiniai pasakojimai, veikiau racionaliai nepaaiškinamos istorijos su jose gyvenančiais pasąmoniniais personažais-pavidalais. Ir visa tai paskendo pasakiškoje vienatvės atmosferoje.

Po labirintą

Gyvenimo pabaigoje dailininkas mėgo užtapyti savo paveikslus ryškiais ornamentais ar subraukyti baltomis linijomis. Tarsi norėjo sutalpinti ne vieną, o kelis paveikslus vienoje plokštumoje. Tokiose kompozicijose gausu ne tik figūrų ir jas charakterizuojančių specialiai apibrauktų detalių (akys, nosis, plaukų sruogos, ragai, lūpos), bet ir spalvų margumyno. Nebėra ankstyvųjų griežtų juodų povilaitiškų linijų, jas seniai pakeitė ornamento zonose atsiradusios ekspresyviai tapybai neįprastai tiesios, baltai nubrėžtos atkarpos.

Atrodo, tapytojas perėjo viską, nuo juodo iki balto, ir vis dar norėjo daug ką išbandyti: gręžėsi į primityvizmą, tapė keistus pavidalus su baisiomis išdažytomis kaukėmis, lipte lipančius vienas ant kito, viską (nuo dūmų iki žemės ar gėlių) vaizdavo neperregimai ir naudojo akį rėžiančius spalvų derinius. Šita spalvų ir formų gausa paveiksle daug pasako, bet ir daug nutyli.

Neperregimos tampa ne tik parinktos spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, bendras kompozicijos naratyvas. Toks yra ir vienas paskutiniųjų dailininko kūrinių – stambios rausvų, gelsvų atspalvių gėlės ("Be pavadinimo", 2004 m.). Paskutiniuosius penkerius savo gyvenimo metus dailininkas nebekūrė. Nors draugams sakydavo, kad tapo kasdien. Vis dažniau mintimis nuklysdavo ne į tapybą, bet į savus vizijų pasaulius.

Nesirūpindamas dėl savo kūrybos įamžinimo V.Povilaitis nearchyvavo darbų (jo gyvenimo metais išleistas tik vienas katalogėlis, skirtas pirmajai personalinei parodai, 1962 m.), tapybos drobės pasklido po privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje.

Atmintyje išsisaugojo kauniečių draugų, bičiulių prisiminimai, kaip jis kasdien skuba Laisvės alėja, Aleksoto ar Panemunės tiltu – tapyti. Dar 1967 m. jaunesnis kolega Povilas Ričardas Vaitiekūnas rašė: "Ir šiandien jį sutikau smagų ir gyvybingą, grįžtantį su nauju etiudu nuo deivės Aleksoto kalno." To paliudijimas – V.Povilaičio nuolatinis ėjimas link tapybos, reikmė ir džiaugsmas tą daryti – liko drobėse, o jas atrasti ir nebeužmiršti dailininko kūrybos, kartu su juo eiti link tapybos kviečia ir ši paroda.

Kas? V.Povilaičio tapybos paroda "Nykstantys siužetai".

Kur? Galerijoje "Titanikas", I aukštas (Maironio g. 3).

Kada? Atidarymas balandžio 17 d. 18 val. Veiks iki gegužės 18 d.