Šiuo koncertu vargonininkai siekia klausytojams suteikti progą pasimėgauti nemirtingais didžiojo muziko kūrybos perlais.

Kaip pasakojo A. Motūzaitė-Pinkevičienė, jai labiausiai iš šios programos patinka Leipcige sukurtas Preliudas ir fuga Es-dur:

„Sunku būtų surasti gražesnę preliudo pradžią - iškilmingąjį prancūzų uvertiūros stiliumi parašytą Ritornello. Bachas meistriškai dar tris kartus įvairiose tonacijose sugrąžina šį epizodą kūrinio tėkmėje, taip sudarydamas moduliuojančio rondo formą. Tokio kompozicinio triuko jis išmoko dar Veimare vargonams aranžuodamas Vivaldžio ir kitų italų kompozitorių koncertus,“ – mintimis dalinosi menininkė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be Bacho muzikos.

Anot jos vyro V. Pinkevičiaus, šiuo metu jam didžiausią malonumą teikia jo paties vargonų duetui aranžuotas Brandenburgo koncertas Nr. 1.

„Buvo nelengva iš 13 instrumentinių partijų atrinkti pačias svarbiausias, kad galėtume viską sugroti keturiomis rankomis sėdėdami ant to paties vargonų suolo. Tačiau norėjosi, kad nenukentėtų kūrinio idėja, kurioje kelios instrumentų grupės dialogu kalbasi tarpusavyje. Nors ir tenka paprakaituoti vienas kitam pagelbėjant, kad nesusipintų pirštai, klausytojai tikrai išgirs kamerinį orkestrą primenantį skambesį,“ – žadėjo vargonininkas.

Šeimyninio Pinkevičių vargonų dueto muzikiniai keliai glaudžiai susiję – tiek Vidas, tiek Aušra studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o 2001-2003 m. – Rytų Mičigano universitete (JAV), kur abu įgijo humanitarinių mokslų magistro diplomą. 2006 m. drauge baigė Nebraskos-Linkolno universitetą (JAV), kur apsigynė Muzikos menų daktaro laipsnius. Ypatinga dr. Aušros Motūzaitės-Pinkevičienės domėjimosi sritis – XVII a. Šiaurės Vokietijos vargonų meistrai ir J. S. Bachas, o V. Pinkevičius yra aktyvus vargonų ir improvizacijos meno populiarintojas. Abu Pinkevičiai taip pat dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir yra Vilniaus universiteto vargonininkai.

J. S. Bachas gimė 1685 metų kovo 21 dieną Eizenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristupas (1671–1721), Ordrufo vargonininkas. Jis buvo ir pirmasis Johano Sebastiano muzikos mokytojas.

Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusi didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį. (Vikipedijos medžiaga)

Koncerto programoje, skirtoje kompozitoriaus 332 gimimo metinėms, skambės J. S. Bacho: Preliudas ir fuga Es-dur, BWV 552, Preliudas ir fuga e-moll, BWV 548 bei Brandenburgo koncertų Nr. 1, BWV 1046 ir Nr. 3, BWV 1048 transkripcija vargonų duetui.