A. Jasenka: tapyba yra muzika, o muziką aš suvokiu kaip tapybą (interviu)

  • Teksto dydis:

Įsivaizduokite, kad esate neapčiuopiamoje trimatėje erdvėje, kurioje skamba 50 hercų dažnis, vilnija sielos vibracija, o aplink susidaro radioaktyvus fonas: jūs bandote užpildyti vidinę tuštumą ir staiga atpažįstate žmogų (save?), pasirodžiusį tarsi Saremos salos peizaže.

Visa tai vyksta ne ant teatro scenos, o žiūrint į menininko Antano Jasenkos paveikslus. Ir ne, čia niekas nesupainiota: A. Jasenka – pasaulyje žinomas kompozitorius (kuriantis ir poeziją!), o šiandien sostinės galerijoje „Kunstkamera“ jis dar atsiskleidžia ir kaip labai įdomus bei gilus tapybos virtuozas.

Apie tai ir kalbamės su menininku, kurio gyvenimas įstrigęs menus globojančių mūzų trikampyje – tarp muzikos, tapybos ir poezijos.

Paveikslai „groja“ simfoniją

– Turbūt pats banaliausias klausimas: esate labiau kompozitorius ar tapytojas?

Išties turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti.

– Dabar jau nežinau. Režisierius Oskaras Koršunovas juokaudamas sako, kad kompozitorius jau yra mano šalutinė profesija (juokiasi – red.). O man pačiam tiek muzikos, tiek tapybos svoriai gyvenime panašūs.

Galbūt aš esu labiau žinomas kaip kompozitorius ir muzikos žmogus, bet viduje jaučiu, kad šios dvi, nors ir skirtingos kategorijos, užima panašią vietą ir viena kitą atsverdamos papildo. Turiu galvoje dar ir tai, kad tam tikra prasme pasirinkau aliejinę tapybą kaip visai priešingą formą skaitmeninei muzikai.

Aliejus verčia neskubėti, išlaukti tam, kad galėtum padėti brūkšnį. Kartais, kai manęs klausia, per kiek laiko nutapau paveikslą, atsakau: per 10 minučių mintyse, bet reikia metų, kad tai atspindėčiau drobėje.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– Muzika ir tapyba vieno menininko gyvenime ne toks jau retas reiškinys, bet kai ieškojau Jums lygiaverčio kūrėjo, supratau, kad galiu įvardinti tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Ne dėl Jūsų kūrybos panašumo, bet dėl paties kūrybos principo. Lietuvoje su muzika susiję tapytojai dažniausiai tik ją atlieka, o Jūs – kuriate ir muziką, ir dailę. Ar kada nors esate galvojęs apie tai?

– Visą laiką. Išties gal būčiau pasukęs į tapybą, bet Kėdainiuose, kuriuose prabėgo mano vaikystė, nebuvo dailės mokyklos, tad teko eiti į muzikos mokyklą, kurioje sutikau nuostabią mokytoją Olgą Lukšienę. Ji pastebėjo mano polinkį į tapybą, tad kai nesisekdavo groti, pavyzdžiui, Johano Sebastiano Bacho fugas, ji liepdavo man jas piešti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje aš darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje. Tik dabar turiu daugiau žinių ir patirties, galiu viską labiau plėtoti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje aš darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje.

– Kiek muzikos yra Jūsų paveiksluose?

– Išties turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti. Tai nėra dizainas ir kompozicija – tapyba skamba per spalvas, formas, vidinę konstrukciją, o muzika turi atsitikti laike, linijoje, garsų potėpyje.

– Ką „groja“ Jūsų tapyba?

– Simfoniją, masyvų žanrą. Tapyboje tai išreiškiama per mintį, idėją, esmines problemas. Jos mano kūryboje išties suskamba kaip simfonijoje – gali masyviai, o gali ir taip subtiliai, kaip Klodo Debiusi pirmoji „Noktiurnų“ dalis „Debesys“.

Didžiausią įtaką daro teatras

– Esate minėjęs, kad Jūsų muzikinį skonį vaikystėje formavo džiazas – augote su Thelanious Monk, Mileso Daviso, Neilo Armstrongo muzika. O į kieno paveikslus teko žiūrėti?

– Kai dar buvau vaikas, kartą vienas mano giminaitis, šviesaus atminimo fotografas Rimas Daukša nusivežė į Maskvos Tretjakovo galeriją, kurioje pamačiau daugelį autorių – pradedant Ivanu Aivazovskiu ir baigiant Henriu Matisu. Man tai padarė tokį didelį įspūdį, kad mes grįžome į Lietuvą, bet aš taip ir likau ten, toje galerijoje.

Įspūdį darė tada ir dabar daro lietuvių dailė. Šiandien man nepaprastai įdomi teatre scenografijas kuriančio dailininko Gintaro Makarevičiaus tapyba, taip pat – Arvydo Šaltenio, Lino Katino, Eglės Karpavičiūtės kūryba. Visada yra iš ko mokytis.

– Jus galima pavadinti trimačiu 3D-menininku, nes be muzikos ir tapybos Jūsų gyvenime egzistuoja ir poezija. Kas apskritai Jus formavo kaip asmenybę?

– Mokytojai ir tėvai, kurie man, piešti pradėjusiam aštuonmečiui vaikui, anuomet, kai viską buvo gauti sudėtinga, per pažįstamus rado būdą ir nupirko didelę dėžę aliejinių dažų. Beje, aš tą dėžę labai saugojau ir gal tik pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais pabaigiau – yra tokių darbų, tapytų būtent tais, vaikystės, aliejiniais dažais.

Muzikos mokykloje didelę įtaką darė minėta mokytoja O. Lukšienė, o Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje – dėstytoja Vita Karužaitė, išmokiusi disciplinos. Paskui pasaulėžiūrą ne tik man, bet ir daugeliui studentų, suformavo Muzikos ir teatro akademijos teoretikas profesorius Rimantas Janeliauskas, kompozicijos mokytojai Osvaldas Balakauskas ir Vytautas Laurušas.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– O dabar, kai, tiesą sakant, kuriate tarp žvaigždžių, ar yra kas dar daro Jums įtaką?

–Tikriausiai labiausiai teatro žmonės, su kuriais aš pats ryšį ir atradau.

Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, gatvėje pamačiau šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių ir priėjęs pasakiau, kad noriu jam rašyti muziką. Jis sako: „Užeikite kada“. Aš neužėjau, bet 2018 m. mes vieną ir paskutinį kartą statėme spektaklį „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną, Klaipėdos dramos teatre. Tada jis atsiminė, kad prieš daugybę metų buvau priėjęs.

Pažintis su kitu man įtaką padariusiu režisieriumi O. Koršunovu irgi prasidėjo panašiai. Aš nuėjau pas jį ir pasakiau: „Aš esu ir noriu tavo teatrui kurti noise music (triukšmo muziką – liet.)“. Kartą taip jau nutiko, kad buvau pakviestas, pradėjome bendradarbiauti ir tai vyksta iki šiol.

Išties teatras ir jame kuriantys menininkai daro įtaką, – taip, kaip ir aš jiems. Tai natūralu: kurdamas muziką teatre privalau atidėti į šoną savo ego ir sykiu išlaikyti savo identitetą. Tapyti gali ką nori, o teatre iš tavęs reikia tik tiek, kiek reikia.

Kūrėjas – pats sau didžiausias kritikas: savęs neapgausi!

– Vadinasi, kompromisų tapyboje yra mažiau?

– Gyvenime turėjau vienintelį užsakymą už pinigus – nutapyti portretą. Žmogus patenkintas išsinešė darbą, bet aš tada pajutau, ką reiškia prisiderinti. Juk užsakovas vis tiek nori matyti kažką atpažįstamą ir gražiai nutapytą asmenį, o aš tapau šiek tiek kitaip, nors ir atpažįstamai – tai gali būti žmogus, būtybė, pavyzdžiui, kad ir žuvies veidu.

Tapyboje tikrai yra mažiau kompromisų, nes čia dirbu vienas. Teatre – su daugybe žmonių. Bet  jei ten pakviečia ir dalyvauju kūrybos procese, tai jau esu pagerbtas: vertinama mano nuomonė, gebėjimai ir greitas, tinkamas rezultatas. Mano vidinė disciplina yra kategoriška.

– O kaip tapyboje? Kada ten menininkas jaučiasi pagerbtas?

 – Tikriausiai panašiai: kai suranda tokia galerija kaip „Kunstkamera“ ir mato poreikį surengti parodą, tai jau pagarba mano kūrybai, jaučiuosi pamalonintas.

– Ar kritikų nuomonė Jums svarbi?

– Ne. Kritikai rašo pagal savo turimą patirtį ir supratimą. Ji yra nebūtinai menka, bet gali nesutapti pasaulėžiūros, tam tikrų dalykų suvokimas ir t.t.

Gali daryti ką nori, bet pats geriausiai matai, girdi, ką nutapei ne taip, kaip sako vidinis balsas. Gal kažkam tai bus gražu, bet savęs neapgausi. Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju tokios savo muzikos, jei turiu abejonių.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– Esate pasakęs, kad menininkas per gyvenimą įgyvendina vieną idėją.

– Taip, esu, nes reikia tapyti save, tapyti taip, kaip tu jautiesi, matai pasaulį ir apie tai, kas tave jaudina. Kūrinys tik taip įgyja tikrą, ne sintetinę vertę. Juk negali sakyti: „Man visai vienodai šviečia, bet čia pakalbėsiu apie, pavyzdžiui, meilę“. Niekas netikės tuo. Bet jei jauti spalvos jėgą, garsų žemėlapius, tai – tik talento reikalas kaip apie viską pakalbėti.

– O kokia yra Jūsų idėja?

Mano tapyboje veikia personažas – žmogus, kuris gyvena šiandien. Aš vaizduoju, koks jis, ką patiria ir kas aplink jį. Gyvenimas nėra džiugus, lengvas. Kol kas blogis laimi. Jis net gėrį sugeba paversti blogiu. Kartu su režisieriumi kuriame Viljamo Šekspyro „Otelą“, visai netrukus išleisim į sceną gyventi šį veikalą, kur būtent apie tai ir kalbame.

O šiaip, tas mano vidinis „aš“ yra susikaupęs, radioaktyvus, švytintis ir keliaujantis prie jūros ar į Saremos salą.

Mūzų medžioklė ir šiuolaikinės metaforos

– Jūsų kūryboje daug kodų, ypač – pavadinimuose. Tad kodėl šią parodą pavadinote „Psyche“?

Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju tokios savo muzikos, jei turiu abejonių.

– Tai – skambesio dalykai: žodyje „psyche“ garsai Y ir E skamba kaip garso architektūra. Skambu ir sminga, o dar graikų kalboje reiškia sielą – tai, apie ką tapau ir kas yra neapčiuopiama.

– Bet graikų deivė Psychė be sielos turi ir kitų raiškos formų – kvėpavimo, šešėlio, drugelio, paukščio, mergaitės. Parodoje jų nėra, bet yra ryškus žuvies leitmotyvas. Gal paveiksle „Three fish watch the sunset“ („Trys žuvys žiūri į saulėlydį“ – liet.) į saulėlydį vis dėl to žiūri ne žuvys, o mergaitės?

– Tai yra tos trys mūzos – muzika, dailė, poezija, kurias sudėtinga sugauti kaip žuvį. Ji gali būti pagauta, o gali būti ir laisva. Žuvis nekalba ir neišleidžia jokio garso.

Man labai imponavo ta (ne)pagavimo akimirka – kaip menininkas medžioja paveikslą. Aš kiekvieną dieną kantriai einu į studiją ir mėtau meškeres, laukiu tos žuvies. Paveikslo reikia laukti – jis turi ateiti. Negaliu praleisti to momento: reikia budėti, būti pasiruošusiam, nes žuvis gali bet kada užkibti. Pagavimo momento – kaip ir saulėlydžio ar tų 50 hercų – negali pačiupinėti. Tai yra neapčiuopiama, trumpa būsena tarsi spragtelėjimas pirštu, bet staiga imi ir pačiumpi neapčiuopiamą.

Be to žuvis kaip leitmotyvas yra labai ryškus ir krikščionybės naratyvuose.

– O jūs tikintis?

– Tarybiniais laikais niekas apie tai daug neaiškino, aš pats priėjau prie to – mano Bažnyčia yra dažai, garsai, o paskui puikūs santykiai su artimaisiais, draugais.

Aš save laikau tikinčiu, tik kokia abstrakcija aš tikiu? Universumu? Metafora? Kitų pasakytomis tiesomis? Manau, kad teikiant viešumon naują muzikos kūrinį ar tapytą paveikslą turbūt didesnio tikėjimo nė negali būti. Išdrįsti teikti – kad kiti išgirstų, pamatytų – savyje reikia turėti daug tikėjimo.

Deja, pamatuoti žmogaus tikėjimą nėra galimybės… Čia kaip tie 50 hercų, kuriuos jauti.

– Tai, matyt, Jums ir leidžia krikščioniškus siužetus perleisti per šių laikų prizmę ir gerai atskleisti šiuolaikines metaforas, tokias kaip savo tematika provokatyvus paveikslas „The head of St. John for two grams of cocaine“ („Šv. Jono galva už du gramus kokaino“ – liet.).

– Aš neturiu tikslo provokuoti, bet taip jau gaunasi palietus jautrias temas: Kristus buvo parduotas už dvidešimt auksinių, o šiandien tai gali įvykti ir už gramą kokaino.

Šiandien gali būti parduotas ir už eurą, o pakartas – už mintį ar žodį. Bet taip buvo visada. Šia prasme niekas nesikeičia.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

Tuštuma, kuri užpildo erdvę

– Jūsų tapyba įdomi ne tik teminėmis linijomis, bet ir žanro požiūriu: abstrakcijos, peizažai ir lietuvių ne itin mėgstamas portretas... Bet kitoks, – tuštumos portretas.

– Aš manau, kad daugybė žmonių išgyvena tą tuštumos būseną, ieškodami atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę. Jos nėra – yra tik tuštuma, kurią mes užpildome prasme. Juk kasdien keltis septintą, išgerti karšto vandens ir vitaminą D, pusryčiauti pusę dešimtos, tada groti gamas ir pan. iš esmės yra beprasmiai dalykai – galima juk ir negerti nei to karšto vandens, nei vitaminų. Bet mes kiekvienas užpildome tą tuštumą dalykais, kuriuos suvokiame kaip prasmę.

Tuštuma būna ir vidinė, kurią reikia užpildyti. Tai – praradimai, mirtys, vienatvė, nereikalingumo jausmas ir pan.

Galiausiai, kiekvienas turi užpildyti tą savo tuščią dieną savimi. Kuo užsipildysi ir kuo būsi šiandien? Juk nuo to priklausys, kaip elgsiesi, kalbėsi. Tas tuščios erdvės pildymas yra kūryba.

O toliau, kai į tą nutapytą tuštumą žiūri žmogus, atsiskleidžia erdvės būvis – čia jau galima fantazuoti. Ir kiekvienas tai darys savaip – gal matys tą tuštumą, o gal jau bus iš jos išėjęs. Žiūrėjimas į paveikslą visgi yra patirčių visuma. Esu tai išbandęs muzikoje, vienoje operoje, kurioje ne žiūrovas stebėjo operą, bet pati opera – su visais mano kurtais muzikiniais personažais – žvelgė į žiūrovą. Kas į ką žiūri? Paveikslas į tave ar tu į jį? Didelis klausimas.

– Aliejus ir drobė arba aliejus, pastelė ir popierius. Kodėl tokie pasirinkimai ir ką teikia tokie jų deriniai?

– Popierius man yra pieštukas – su juo galima padaryti tai, kas paskui atsiduria drobėje. Pastelė – jau žingsnis į aliejų ir ji man labai patinka. Gal taip atsiskleidžia kažkoks mano naivumas?

Aš jaučiuosi nesuvaržytas ir už tai turiu dėkoti teatrui: jis mane atrišo ir paleido, nes ten nėra žodžio „negalima“.

– Kokius savo muzikos kūrinius rekomenduotumėte klausyti žmonėms, kurie žiūrės į Jūsų paveikslus?

– Apie tai negalvojau, nes žmogus tikriausiai klausys to, ką pats nori klausyti. Aš tik stengiuosi, kad mano paveikslai patys skambėtų. Tai jau ir tampa muzika.



NAUJAUSI KOMENTARAI

galingai kralikai galvoje susip....ise, tiek

galingai kralikai galvoje  susip....ise, tiek  portretas
tapybos tiek pacios muzikos sampratoj....na cia gamta bejege , gali tik psichatrai padet...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių