Į festivalį pasikviesti kino žvaigždžių sudėtinga ir dėl jų užimtumo, tačiau labai malonu, kad žinomi kino žmonės nori ir vėl pas mus sugrįžti, LRT.lt sako Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ siela Vida Ramaškienė. „Kai prieš keletą metų pradėjau vesti derybas su vienos pasaulinės kino žvaigždės agentais, buvo pasakyta, kad vien honoraras atsieis 80 tūkst. eurų. Tačiau man pavyko taip susiderėti, kad tas žmogus sutiko atvykti ir net atsisakė honoraro. O išvažiuodamas pasakė, kad norėtų dar kartą atvažiuoti“, – prisimena festivalio direktorė.

Šiemet „Kino pavasaris“ į kino teatrus visos Lietuvos kino mėgėjus sukvies jau dvidešimt pirmą kartą. Festivalio metu per dvi savaites bus parodyta 130 pilnametražių ir 80 trumpametražių filmų – maždaug 50 filmų mažiau nei pernai, nes, pasak V. Ramaškienės, buvo nuspręsta orientuotis į filmų kokybę ir suteikti žiūrovams daugiau laiko renkantis filmus iš festivalio programos.

– Kaip dirba festivalio pasiuntiniai? Kaip filmai atrenkami „Kino pavasariui“?

– Mūsų pasiuntiniai užsienyje važinėja po kino festivalius, kad atrastų pačius naujausius filmus, taip pat dalyvauja kino industrijos renginiuose, kur pristatomi dar nepabaigti filmai, iš kurių atsirenkame labiausiai mus sudominusius. Be to, didžiulis darbas – bendrauti su visomis pasaulinėmis kino kompanijomis, kurios turi teisę filmus platinti Lietuvoje. Iš jų perkame filmus, kuriuos platiname arba rodome festivaliuose.

– Ko gero, vos pasibaigus vienam „Kino pavasario“ festivaliui, kitą dieną pradedate ruoštis kitam?

– Iš tikrųjų – taip. Pernai mūsų festivalis baigėsi balandį ir kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta po kelių dienų išvažiavo į festivalius užsienyje. Šiuo metu Edvinas gilinasi, kas bus įdomaus Kanų festivalyje ir kuris iš ten parodytų filmų galėtų mus sudominti.

– O kaip sekasi bendrauti su valdiškais namais Lietuvoje?

– Tai – liūdniausia tema. Kartais į valdiškus namus einu su festivalio vykdomuoju direktoriumi – sūnumi Algirdu, bet dažniausiai viena. Nors mūsų komandoje, kurią sudaro 18 departamentų, dirba jauni, energingi, išsilavinę, baigę Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokyklas žmonės, tačiau jie visiškai nepasirengę bendrauti su biurokratais.

– Jie mano, kad visos durys turi atsidaryti lengvai, kad visi apie festivalį bei su juo susijusius dalykus turėtų suprasti iš pusės žodžio ir, žinoma, ne trukdyti, o tik padėti?

– Kasmet į mūsų festivalį iš užsienio atvyksta apie 200 kino kūrėjų, kelios dešimtys įtakingų pasaulio žurnalistų. Be to, galėčiau pasigirti, kad pridėtinės vertės mokesčio valstybei sumokame tiek, kokia pinigų suma ji mus paremia. Todėl jauniems žmonėms, dirbantiems kartu su mumis, atrodo, kad biurokratai turėtų įvertinti festivalio reikšmę Lietuvos kultūriniam bei visuomeniniam gyvenimui ir mums padėti. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje taip ir bus.

– Kiek jums reikia susirasti rėmėjų?

– Su jais dirba jau patyrusi festivalio darbuotojų grupė. Vien rėmėjų pinigai sudarys 40 proc. šių metų festivalio biudžeto. Mūsų specialistai, dirbantys labai atsakingą ir sudėtingą darbą su rėmėjais, jau yra įgiję tiek patirties, kad kviečiami skaityti paskaitų užsienyje ir bendradarbiauja su Berlyno bei Toronto kino festivaliais.

Šiemet esame paskelbę, jog mūsų komandos nariai, dirbantys su rėmėjais, yra pasiryžę skaityti paskaitas ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje, kad kultūros sričiai padėtų pritraukti kuo daugiau lėšų.

– Ar dažnai rėmėjai paklausia, o kas jiems iš to?

– Žinoma. Mus remia mecenatai, kurie skiria lėšų ir nieko neprašo mainais. Tiesiog krikščioniškai dalijasi uždirbtais pinigais ir remia kultūrą. Džiaugiamės, kad taip vieni rėmėjai su mumis bendrauja jau 11 metų.

Turime ir tokių rėmėjų (dažniausiai tai Lietuvoje dirbančios užsienio kompanijos), kurie remia kultūrą arba kiną, bet nori ir tam tikros naudos savo įmonėms. Su jais vyksta rimtos derybos ir pasirašomos labai solidžios sutartys. Keli rėmėjai net yra paprašę pasirašyti garbės ir etikos deklaracijas, juk neretai Lietuvoje pristinga supratimo garbingai laikytis susitarimų.

– O kaip festivalis buvo finansuojamas prieš 20 metų? Ar turėjote bent vieną rėmėją?

– Tada kelios užsienio ambasados padėdavo į Lietuvą atsivežti naujausių filmų, o Kultūros ministerija skirdavo lėšų reklamai. Ir viskas. Prieš 10 metų vieni pirmųjų pradėjome kviestis į pagalbą savanorius, nes darbų rengiant festivalį būna labai daug. Dalis savanorių, baigę mokslus, atėjo dirbti į mūsų komandą.

Savanorystę kasmet stengiamės plėtoti. Šiemet festivalio metu vieną dieną vietoj savanorių dirbs kiti žmonės. Taip pat turėsime grupę senjorų savanorių, kas Lietuvoj dar neįprasta. Jų gyvenimiška ir profesinė patirtis mums labai pravers. Kita vertus, išėjus į pensiją, žmonėms psichologiškai būna sunku priprasti prie naujų gyvenimo aplinkybių, todėl manau, kad festivalyje senjorams bus puiki proga prasmingai ir įdomiai praleisti laiką.

Šiemet festivalyje tarp savanorių dirbs trys buvę žurnalistai, viena moteris, dirbusi mokesčių inspekcijoje, viena – daug metų dirbusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja, vienas profesorius ir operos solistė.

– Kaip į šią didžiąją kino avantiūrą Jums pavyko atvilioti visą savo šeimą?

– O ką daryti? Vyras su vyresniuoju sūnumi dirba gimnazijoje, todėl darbo dienomis po pietų ir savaitgaliais būna laisvi ir gali padėti. Sūnus Algirdas, baigęs verslo vadybos studijas, festivalyje su manimi dirba jau seniai. Jam puikiai sekasi dirbti su užsienio partneriais.

– Į kokius užsienio kino festivaliais Vilniaus „Kino pavasaris“ galėtų lygiuotis?

– Aktyviai bendradarbiaujame su Talino, Varšuvos, Vroclavo, Sarajevo, Transilvanijos kino festivaliais. Su Sofijos ir Odesos festivaliais rengiame bendrus projektus. San Sebastiano kino festivalis pastaruoju metu su mumis bendradarbiauja kaip lygus su lygiu, itin glaudžiai.

Nors aktyviai bendradarbiaujame su užsienio kolegomis, visų įmanomų spalvų raidėmis galėčiau užrašyti, kad mūsų festivalis absoliučiai nepriklausomas nuo bet kokių ideologijų ar partijų. Su mumis bendrauja visos užsienio šalys, išskyrus Rusiją, nors šiemet tarp žiuri narių bus žinomas Rusijos kino kritikas Andrejus Plachovas.

– Kaip Jūs vertinate Lietuvos kiną? Ar nueinančius senuosius kino mohikanus bus kam pakeisti?

– Kartos keičiasi ir tai natūralu, tik, mano galva, labai svarbu, kad įvairių kartų kino žmonės sugebėtų rasti bendrą kalbą. Nesusikalbėjimas ir ryšių su praeitimi nutraukimas nenaudinga nei vyresniems, nei jaunajai kino kartai.

Tarp jaunųjų matau labai daug talentingų kūrėjų ir esu tikra, kad Lietuva turi kino geną, kuris paveldimas iš kartos į kartą.

– Deja, tie kas kino meno mokosi užsienyje, nesiveržia grįžti į Lietuvą.

– Grįžta. Į „Kino pavasarį“ tikrai sugrįžta (juokiasi). Kita vertus, galima būtų diskutuoti, kas geriau – ar kad kino žmonės virtų savose sultyse Lietuvoje, ar kad kurtų gražius, įdomius darbus užsienyje ir garsintų tėvynę? O gal, pažinę pasaulį, sugrįš namo praturtėję visapusiškai.

– Ar sunku į festivalį pasikviesti kino žvaigždžių? Ko gero, visi norai atsiremia į pinigus?

– Viską lemia ne pinigai, o kino žvaigždžių užimtumas. Kai prieš keletą metų pradėjau vesti derybas su vienos pasaulinės kino žvaigždės agentais, man buvo pasakyta, kad vien honoraras atsieis 80 tūkst. eurų. Tačiau man pavyko taip susiderėti, kad tas žmogus sutiko atvykti ir net atsisakė honoraro. O išvažiuodamas pasakė, kad norėtų dar kartą atvažiuoti.

Daug ką lemia ir asmeniniai ryšiai. Bet maloniausia, kai žinomi kino žmonės nori dar kartą atvažiuoti į mūsų festivalį. Tai – didžiausias įvertinimas.

– Kokias žvaigždes išvysime šių metų festivalyje?

– Dar nenorėčiau visų įvardinti – žvaigždės dar danguje. Bet jų bus ir mūsų festivalyje. Su viena Ispanijos kino žvaigžde tebesusirašinėjame. Iš Lenkijos atvyks labai įdomių kino žmonių.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos kino centras nutarė bendradarbiauti su Lenkija ir jau kuriami du bendri filmai. Man, kaip kino žmogui, atrodo, kad tai – labai protingi ir naudingi sprendimai, nes Lenkijos kinas labai įdomus.

– Kaip Jums atrodo, kada Lietuvos kinas bus įvertintas „Oskaru“?

– Greitai ir mes laimėsime „Oskarą“ (juokiasi). Kaip ir „Eurovizijos“ festivalį... Nepraraskime vilties. Juk niekas nesitikėjo, kad bendras Gruzijos ir Estijos filmas „Mandarinai“ bus nominuotas „Oskarui“.

– Ko šiuolaikiniame kine, Jūsų akimis, daugiau – meilės, gyvenimo džiaugsmo ar nusivylimo ir materialių siekių?

– Gal emocijos į pasaulį žiūrint per kiną nėra itin džiaugsmingos, vis dėlto esu mačiusi ir nemažai optimistinių, pozityviai gyvenimą vertinančių kino juostų. Kai kurių mūsų festivalio filmų siužetai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti liūdni (tėvas slaugo mirštantį sūnų ir pan.), tačiau jie siunčia žinią, kad, nors šiame pasaulyje mes visi laikini, turime džiaugtis vieni kitais, bendrauti, mylėti.