Kitoks žvilgsnis į Pirmąjį pasaulinį karą

Grįžti į straipsnį

Kazimieros Kymantaitės

Kazimieros Kymantaitės  portretas
prisiminimai apie vokiečius I-jame kare sakyčiau, labai gražūs. Jų kieme irgi buvo apgyvendintas vokietis. Gyveno ir elgėsi, tartum šeimos narys - vandens prinešiodavo, malkų priskaldydavo, atnešdavo, visą laiką rasdavo, ką galėtų padėti ūkyje. Nežiūrint, kad kiemo gaspadorius buvo paimtas į caro armiją, taigi, jo, vokiečio „priešas”. Pasakojo, kad berniokai kažkur įlindo, vokiečių šovinių pasivogė, namo atnešė, į viryklę sumetė. Kai mama pakūrė viryklę, kad valgyti išvirtų, šoviniai pradėjo šaudyti, puodai ant jos šokinėti. Vokiečiai ginkluoti sulėkė, galvojo - jog kokie partizanai, ar rusai puola. Jie reagavo labai rimtai, šautuvus įrėmę, ruošėsi berniukus išvaryti (sušaudyti?). Tada Kazimieros motina ryžtingai pastojo jiems kelią, aprėkė (mokėjo vokiškai), paleido savo labai gražią kasą, ir sako: veskitės mane, jei taip norite šaudyti, o vaikus palikite. Ir jie nebesiginčijo su moterimi-motina.

Galerijos

Daugiau straipsnių