Ko nepražiūrėti šiemet: rekomenduoja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytojos

  • Teksto dydis:

Dvejojantiems, ką žiūrėti jau rytoj prasidedančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), festivalio programos sudarytojos pristato savo filmus-favoritus. Lietuvių autorių premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio, unikalaus kūrėjo retrospektyva ir virtualios realybės (VR) patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.

Vilma Levickaitė rekomenduoja: „Raganos iš Rytų“, P. Mettlerio retrospektyva, VR

„Šis filmas galėtų būti šių metų festivalio vizitinė kortelė“, – taip festivalį šiemet aplankysiančio Julieno Faraut‘o kūrinį „Raganos iš Rytų“ (2021) pristato viena VDFF programos sudarytojų V. Levickaitė.

Prancūzų režisieriaus darbas dedikuotas legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai. Įtraukianti kino juosta pasakoja herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.

Anot V. Levickaitės, tai – estetinį, intelektualinį, emocinį – visokeriopą malonumą teikiantis kūrinys. Filmas paliečia keletą temų, jo pasakojimas intriguoja, stilius ir garso takelis – pakeri. Be to, pasak programos sudarytojos, tai – „geras vaistas nuo tinginystės“. Nes darkart įrodo, kad žmogaus valia ir galimybės – beribės.

„Raganos iš Rytų“ anonsas: 

V. Levickaitė kviečia nepraleisti ir unikalaus šveicarų-kanadiečių menininko P. Mettlerio filmų.

„Autorinės retrospektyvos yra skirtos atskleisti kino meno kalbos įvairovę. Kiekvienas autorius – tai tarsi atskiras pasaulis su savo temomis, forma, stiliumi. P. Mettleris – keliautojas, magas, mąstytojas, poetas, pasakotojas. Kuo daugiau laiko su juo praleisite, tuo turtingesnė bus jūsų kino patirtis“, – teigia programos sudarytoja.

Trečioji V. Levickaitės rekomendacija – VR filmų programa. Pasak programos sudarytojos, tai – 40 min. trukmės patirtis-žaidimas. Kartais primena sapną, kartais viziją, kartais hipnotinę būseną.

„Point-cloud‘as, Skybox‘as, 360°, Oculus Rifts – jeigu šie terminai dar negirdėti, vadinasi, jums būtina ateiti ir atnaujinti žinias šiuolaikinių technologijų srityje“, – ragina V. Levickaitė.

Eglė Maceinaitė rekomenduoja: „Svyrantis žmogus“, „Nostalgija šviesai“, „Dievai, lošimai ir LSD“

Pasinerti į melancholiškų egzistencinių nuojautų kupiną juostą „Svyrantis žmogus“ (Marie-Violaine Brincard, Olivier Dury, 2020) kviečia festivalio programos sudarytoja E. Maceinaitė.

Šis filmas – tai dramatiško prancūzų rašytojo Thierry Metzo gyvenimo vizualizacija. Čia atmosferinius kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą.

„Kalbėdamasi su režisieriais, užčiuopiau idėją filme ištrinti hierarchiją tarp vaizdų, atskirtį tarp miesto ir gamtos, buities ir filosofijos“, – įspūdžiais iš interviu su filmo autoriais dalijasi E. Maceinaitė. – Rekomenduoju poetams ir tiems, kas mėgsta negreitą kiną bei ieško naujų atradimų literatūroje.“ Antroji E. Maceinaitės rekomendacija – filmas „Nostalgija šviesai“ (Patricio Guzmán, 2010), atrinktas į teminę festivalio programą „Žemės stebėtojai“.

„Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje“, – komentuoja programos sudarytoja.

Metafizinio kino pasakojimo „Nostalgija šviesai“ herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia: vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai.

Anot E. Maceinaitės, patyrusio čiliečių režisieriaus filmas jautriai atskleidžia įvairiapusį žmogaus santykį su mūsų planeta, kupina ir meilės, ir skausmingos istorijos. Joje nepaliaujamai ieškome atsakymų ir tuo pat metu negailestingai griauname.

„Filmą „Nostalgija šviesai“ kviečiu pamatyti visus. Nes tai – geros dokumentikos pavyzdys. Taip pat – besidominčius astronomijos mokslu, politika ir istoriniais įvykiais“, – rekomenduoja programos sudarytoja.

„Nostalgija šviesai“ anonsas:

„Tiems, kam patinka Wernerio Herzogo filmai, ir visiems laimės ieškotojams rekomenduoju P. Mettlerio filmą „Dievai, lošimai ir LSD“, – savo nuomone dalijasi E. Maceinaitė.

Ši unikalaus kanadiečių-šveicarų režisieriaus kino juosta – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir religiniai fanatai, ir prasilošeliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties – laimės.

„Filmas tirštas grožio ir negrožio, traukiančių ir bauginančių pasakojimų. Bet viskas čia nepaaiškinamai susijungia į vieną visumą“, – teigia E. Maceinaitė.

Ona Kotryna Dikavičiūtė rekomenduoja: „Kylanti uola“, „Faya Dayi“, „Laiko pabaiga“

Festivalio programos sudarytoja O. Kotryna Dikavičiūtė savąjį trejetuką pradeda į festivalį atvyksiančio amerikiečių kino režisieriaus ir videomenininko Ferno Silvos darbu „Kylanti uola“ (2021).

„Laikas, praleistas su šiuo filmu, nebus pats lengviausias, tačiau tikrai turiningas, – teigia O. K. Dikavičiūtė. – „Kylanti uola“ pareikalaus pastangų ir susikaupimo. Svarstydamas temas, tokias kaip kultūrinė tapatybė, kolonializmas, rezistencija, F. Silva sugeba išvengti didaktiškumo. Tai susiję su jo pasirinkimu struktūruoti filmą asociatyviniu principu. Kartais kirba klausimas, kas sieja vieną po kito sekančius vaizdus, tačiau pažiūrėjus visą filmą susikuria nuoseklus prasmių tinklas.“

Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje.

Filmas pasakoja apie Havajų istoriją ir dabartį, kultūrinę atmintį ir kolonializmo įtaką šios vietos raidai (o tuo pačiu – ir šiandieniniams iššūkiams).

Anot programos sudarytojos, vizualiai įspūdingas filmas bus įdomus iššūkis žiūrovams, mėgstantiems kartu su autoriais leistis į meninius tyrimus. Antroji O. K. Dikavičiūtės rekomendacija – „Faya Dayi“ (Jesicca Beshir, 2021). Anot jos, tai „be galo gražus filmas, režisierės Jessicos Beshir grįžimas į gimtąją Etiopiją“.

Turbūt gausiausiai „tituluoto“ šių metų festivalio filmo centre atsiduria arabinis dusūnas, augalas, tūkstančius metų naudotas religinėse sufijų imamų apeigose. Buvo manoma, kad arabinio dusūno lapų kramtymas padeda priartėti prie amžinybės, tad meditatyvi yra ir filmo nuotaika. Ramybės ir disociacijos efektas, kurį sukelia augalas, padiktavo ir filmo struktūrą bei tempą. Tokiame fone žiūrovas susiduria ir su sudėtingais Etiopijos žmonių likimais, ir svajonėmis palikti namus.

„Bus tikras malonumas pasiilgusiems grožio ir atotrūkio nuo kasdienybės“, – žada O. K. Dikavičiūtė.

„Faya Dayi“ anonsas: 

Pasak programos sudarytojos, „Laiko pabaigoje“ (2012) eksperimentinio kino kūrėjas, menininkas P. Mettleris ryžtasi užfiksuoti laiką. Tam jis pasitelkia esė žanrą, kuriame iš pažiūros nesusijusias temas jungia abstrakti idėja ir tyrinėjantis žvilgsnis. Režisieriui puikiai pavyksta užčiuopti dažnam pažįstamą ir patirtą laiko elastingumą. Taikliai tai iliustruoja filme nuskambanti frazė: „Atrodo, kad dienos tempiasi, o metai – pralekia pro šalį“.

P. Mettleris apie laiko kilmę klausia CERN mokslininkų, techno muzikanto, Havajuose gyvenančio atsiskyrėlio, budistų vienuolių, astronomų ir net savo mamos.

„Tai – įdomus bandymas nufilmuoti žmogaus santykį su laiku ir skirtingas jo aiškinimo prieigas“, – savo rekomendacijas užbaigdama komentuoja O. K. Dikavičiūtė.

„Laiko pabaiga“ anonsas: 

Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių