Madas diktavo valdovai

Su kokiais iššūkiais susidūrė Renesanso epochos kūrėjai? Kokie pokyčiai vyko Italijoje ir kaip menas sklido Lietuvoje, kas valdovus paskatino pradėti kaupti meno kolekcijas?

Kaip pasakoja I. Račickas, būtent valdovai formuodavo kultūros ir meno skonį, madas. Tai esą labai gerai matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės istorijoje. „Kai Žygimantas Senasis pradėjo Vavelio pilies atnaujinimą Krokuvoje, nurodė rūmus perstatyti Renesanso architektūros stiliumi, ir tai buvo vienas pirmųjų Renesanso pastatų šiame regione“, – pateikia pavyzdį I. Račickas.

Netrukus šis stilius pradėjo plisti mūsų regione. „Renesansas buvo kitoks, nematytas, išskirtinis, bet dilema, tokia kaip „patinka“ ar „nepatinka“, nekilo. Didikai taip pat norėjo neatsilikti nuo valdovo“, – pasakojo parodos kuratorius.

Kelias į viešumą

„Iki XIX a. pabaigos beveik visi meno kūriniai gimė užsakovų prašymu. Tuo metu nebuvo nei pensijų, nei ligos išmokų, tad gauti užsakymų buvo gyvybiškai svarbu“, – apie Renesanso epochos kūrėjus pasakoja I. Račickas.

Prieš 500 metų svarbiausiu menininko pažinimo ir pripažinimo ženklu tapdavo jo darbai viešosiose erdvėse: bažnyčiose, rūmuose, rotušėse.

„Pavyzdžiui, Sandro Botticelli tik dėl viešumo įsispraudė tarp geriausiųjų. Jis devynerius metus (1460–1469) mokėsi tapybos pas Fra Filippo Lippi, tuo metu dirbusį Prate ir Spolete. Kai jaunasis dailininkas grįžo namo, į Florenciją, jam teko ieškoti būdų, kaip parodyti save galimiems užsakovams. Taip sutapo, kad tuo metu vyko konkursas dėl sutarties ištapyti Florencijos senuosius rūmus. S. Botticelli siekė užsakymo, bet negavo. Tik tada, kai rūmuose septynias didžiąsias dorybes nutapyti turėjęs dailininkas Piero del Pollaiolo per pusę metų užbaigė vos vieną (Dosnumo), S. Botticelliui patikėta parodyti, ką galįs“, – intriguojančią istoriją atskleidė I. Račickas.

Jaunasis dailininkas sukūrė freską „Tvirtybė“, o užsakovams lyginant šį darbą su ankstesne P. del Pallaiolo freska, skirtumas buvo daugiau nei akivaizdus. „S. Botticelli meistrystė nustelbė ir kūrinys tapo absoliučiu hitu, jeigu galima taip pavadinti. Nuo to laiko pradėjo plūsti užsakymai, S. Botticelli populiarumas augo, menininkas pateko į kunigaikščių Medici aplinką“, – pasakojo pašnekovas.

Ilgainiui dailininku S. Botticelli ėmė sekti ir kiti to meto Florencijos menininkai. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų muziejaus lobyne eksponuojamas iš sidabro ir krištolo sukurtas kryžius, kurį puošia du angelai, išraižyti S. Botticelli būdinga išilgintų veidų maniera.

Visi dailininkai, kurių darbai šiuo metu eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus parodoje „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“, surengtoje iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių, yra kūrę viešosioms erdvėms. Turbūt vieni universaliausių iš jų buvo Tiziano ir Paris Bordone. Palma il Giovane pasižymėjo religinių siužetų tapyba bažnyčioms, vienuolynams.

Sandro Botticelli. Dievo Motina su kūdikiu ir angelais. / M. Kaminsko nuotr.

Renesanso paradoksai

„Florenciją ir Veneciją skiria vos 260 km, tačiau idėjų sklaida ir meniniai mainai Renesanso epochoje – lėtoki. Menininkai retai išvykdavo iš savo miesto pasisemti įspūdžių, kaip dabar įprasta sakyti, stažuotis. Nebent menininką į kitą miestą pakviesdavo dirbti. Pavyzdžiui, S. Botticelli popiežiaus kvietimu Romoje tapė Siksto koplyčią“, – pasakoja I. Račickas.

Iš Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamos parodos dailininkų gal tik P. il Giovane jau domėjosi ne vien gimtąja Venecijos, bet ir Romos tapybos mokykla. Anot pašnekovo, vienas iš tokio sėslumo rezultatų – atskiruose, kad ir gretimuose, miestuose susiformavusios ir įsišaknijusios tam tikros kūrybos tradicijos. „Mokiniai išmokdavo ne tik tapyti, bet ir paprasčiausių darbų: susimaišyti dažus, trinti pigmentus ir net pasigaminti teptuką. Tie technologiniai dalykai tarsi užsikonservuodavo ir kisdavo labai pamažu. Be to, už vaikų mokslą pirmus trejus metus mokėdavo tėvai, o išlaikyti vaiką gimtajame mieste, kartu su šeima, buvo pigiau“, – pasakoja istorikas.

Lietuvos kolekcijose

„Meno rinkinių kaupimas dažnai tapatinamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo atėjimu į valdžią. Tačiau meno kolekcionavimo žinių turėjo ir prieš tai valdęs jo brolis Aleksandras Jogailaitis. Būtent jo iniciatyva Vilniuje pastatyta Šv. Onos bažnyčia“, – pasakoja I. Račickas.

Daugiausia meno kūrinių buvo šventovėse: pavyzdžiui, XVI a. pradžioje Mikalojus Mikalojaitis Radvila užsakė Smolensko apsuptį vaizduojantį sidabrinį votą, būta ir ankstesnių, dar gotikos stiliumi sukurtų darbų, rankraštinių knygų, tačiau ryškiausiai meno sklaida ir kolekcionavimas išryškėja Lietuvoje prasidėjus Renesanso epochai, vis labiau įsijungiant į Europos kultūrinę erdvę.

Tiesa, Renesansas valdovų ir didikų kolekcijose atsirado XVI a. pradžioje, kai tapo populiaru vykti į Italiją studijuoti universitetuose, keliauti piligrimystės keliu į Romą. Anot I. Račicko, žinių apie tokias keliones galima rasti nuo XV a. antrosios pusės, o XVI a. jų – jau daug. Kelionėse tiek valdovai, tiek turtingi didikai įsigydavo paveikslų iš dailininkų dirbtuvių, nes autoriai kaip pavyzdį turėjo sukūrę bent po kelis laisvus darbus.

Apie to meto LDK meno rinkinius yra nedaug informacijos, bet žinoma, kad Žygimantas Senasis domėjosi Renesanso architektūra, skulptūromis, Briugėje užsakė išausti per 90 gobelenų. Žygimantas Augustas ir toliau kaupė gobelenų rinkinį, turėjo meniškai dekoruotų šarvų, rytietiškų kilimų, brangenybių kolekciją.

„Žinoma, kad rūmuose tikrai buvo Luco Cranacho ir jo aplinkos tapytų Jogailaičių portretų, Venecijos dailininkų paveikslų. Valdovams ir įtakingiems didikams dirbo menininkai iš Vokietijos, Nyderlandų, Italijos. Kituose LDK dvaruose būta Tiziano mokinių paveikslų. Esame turėję ir Tiziano mokytojo Giovanni Bellini darbą Kauno katedroje, tiesa, po karo jis dingo...“ – pasakojo ekspertas.

I. Račickas sako, kad dalį meno kūrinių didikai užsakydavo kaip dovanas, todėl vertybės į Lietuvą galėjo patekti ir šiuo keliu: „Pavyzdžiui, Valdovų rūmų muziejaus parodoje eksponuojamas P. Bordone paveikslas „Diana ir Kalista“. Yra žinomi dar du tokio paties formato jo darbai – „Kaledonijos šerno medžioklė“ ir „Medžiotoja Diana“. Spėjama, kad specifinio pailgo formato, ant lentų tapytų paveikslų paskirtis buvo puošti dovanojamas skrynias. Specialistai spėja, kad greičiausiai paveikslai papuošė tris vestuvėms skirto kraičio skrynias. Tiesa, paveikslų užsakovas kol kas nežinomas – tai dar viena mįslė tyrinėtojams.“

Meno rinkinių kaupimas dažnai tapatinamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo atėjimu į valdžią.

Renesanso epochoje dovanos buvo teikiamos sprendžiant reikalus per pasiuntinius. Pasiuntiniai atvykdavo su dovanomis, patys taip pat jų gaudavo. Tai galėjo būti žirgai, ginklai, audiniai, taurės, rečiau – tapybos darbai. Dalį LDK valdovų meno kolekcijos sudarė būtent tokios dovanos. Nedera pamiršti, kad tapybos darbai buvo perkami ir diplomatinių misijų ir studijų kelionių metu. Pasak I. Račicko, būta ir užsakymų: „Žinome, kad Žygimantas Senasis P. Bordone’ei užsakė nutapyti „Dzeusą ir nimfą“. Bona Sforca užsakė šiam dailininkui nutapyti savo portretą. Tačiau iki šių dienų neaišku, ar šie užsakymai buvo įvykdyti ir ar paveikslai pasiekė užsakovus. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto auksakalio Giovanni Jacopo Caraglio tam pačiam dailininkui (P. Bordone’ei) užsakytas portretas yra išlikęs ir šiandien saugomas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje.

Pasikeitęs įvaizdis

Parodos kuratorius I. Račickas sako, kad dailininkų ir paveikslų gyvenimas yra be galo įdomus. Lietuvos didikai turėjo nemažai Ticiano varžovo Tintoretto darbų. Jau po Tiziano mirties keli paveikslai pateko į Lenkijos Karalystės didikų rinkinius. Vieną iš tokių turtingų kolekcijų turėjo grafai Ževuskiai (Rzewuscy) Pidhircių pilyje (dab. Ukrainos teritorija).

Šiandienos meno mylėtojams turbūt sunkiai suvokiama, kodėl po Tiziano mirties jo ir jo mokinių kūryba išliko populiari ir aukštai vertinama visoje Europoje, o štai S. Botticelli keliems šimtmečiams tarsi išnyko iš kanono. Dar daugiau – jis vadintas senamadišku.

I. Račicko teigimu, tai lėmė kelios aplinkybės: „S. Botticelli iš tiesų XVI a. pradžioje tapė XV a. pradžios stiliumi, savotišku gotikos ir renesanso deriniu. Be to, gyvenimo pabaigoje nutrūko jo santykiai su galinga Medici gimine ir didysis genijus, galima sakyti, buvo pradangintas iki XIX a.“

Kas? Paroda „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“.

Kur? Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Kada? Veikia iki kovo 30 d.