Koncerto metu akompanuos Baltijos gitarų kvartetas. Istorinėje vietoje – VU Didžiajame kieme – po atviru dangumi vyksiantis vienintelis koncertas bus magiškas: kupinas arkadose sklandančios itališkos dvasios ir iki pat  Šv. Jonų bokšto kylančios nuostabios neapolietiškos muzikos.

– Merūnai, festivalio „Untold City“ scenoje žiūrovai išvys išskirtinį reginį: L. Pavarotti išgarsintoms dainoms akompanuos Baltijos gitarų kvartetas. Kodėl pasirinkote, tokį netradicinį sprendimą?

– Ši idėja gimė, nes originaliai neapolietiškos dainos dainuojamos akompanuojant mandolinai. O jei ne, tada dažnai grojama gitara. Pamaniau, kad keturios gitaros sukurs išties nepaprastą skambesį. Juolab, kad visi kvarteto nariai labai talentingi muzikantai, kiekvienas groja ir kaip solistas.

– Kas sudarys programą?

– Tai bus Neapolyje gimusios ir visoje Italijoje, o vėliau ir pasaulyje, išgarsėjusios dainos. L. Pavarotti nuo ankstyvos vaikystės jas žinojo ir mokėjo atlikti tobulai. Daug kartų jas dainavo, yra išlikę ne po vieną įrašą. Tai buvo jo širdies muzika. Tradicinės neapolietiškos melodijos gali skambėti paprastai, bet jų atlikime – labai daug mažyčių niuansų, kurie jas ir padaro tokiomis nuostabiomis.

Ten daug pavinguriavimų, artikuliavimų – vokaliai tai sudėtingi ir labai specialūs kūriniai. Kai šias dainas atlikdavo L. Pavarotti, atsiskleisdavo labai šilta jo balso pusė. Ten nereikia savęs plėšyti į gabalus, visas grožis – subtilume. Man jas atlikti bus nemenkas iššūkis. Mano, amžiną atilsį, mokytojas Jonas Antanavičius sakydavo: neliesk neapolietiškų dainų, privalai dar daug išmokti, išlaukti. Dabar jaučiu, kad jau laikas, jau galiu.  O garsiausia daina, kurią ir iki šiol atlikdavau, kuri yra kiekvieno tenoro būtinas akcentas – „O Sole Mio“.

Organizatorių nuotr.

– Ko tikėtis žiūrovams, kurie ateis Į VU Didįjį kiemą paklausyti „Rediscovered Luciano Pavarotti“?

– Koncertas bus akustinis, pakankamai intymus, jautrus, labai melodingas. Man pačiam norisi išbandyti šį kiemą. „Pačiupinėti“ jo akustiką, kuri, kiek teko girdėti, yra tikrai labai aukšto lygio. O dar ta istorinė aplinka! Bus galima lengvai pajusti dvasią. Barokas juk daugeliui asocijuojasi su Italija. Pasirenkite labai itališkam vakarui!

– Ar atsimeni savo pirmąjį susidūrimą su L. Pavarotti muzika?

– Kai buvau vaikas, negalėjome sau leisti namie nei vaizdo, nei garso grotuvų, todėl pirmiausia L. Pavarotti išgirdau per seną vokišką gramofoną. Ir tai buvo net ne jo solinė, o „Trijų tenorų“ pirmoji plokštelė. Tada vienas jų – Jose Carreras –  buvo ką tik persirgęs kraujo vėžiu ir plokštelės įraše buvo koncertas sergantiems leukemija paremti.

Aš beveik nieko apie šiuos tris fantastiškai dainuojančius žmones nežinojau. Tik vėliau pradėjau studijuoti jų biografijas. Iš pat pradžių jie nebuvo jokie draugai. Įprastai, tenoras tenorui – ne draugas, o konkurentas. Placido Domingo ir L. Pavarotti turėjo kovoti dėl vietos toje pačioje scenoje. Šių trijų didžių vyrų draugystė tikrai labai retas reiškinys operos pasaulyje.

– O kuo, tavo nuomone, L. Pavarotti buvo išskirtinis?

– Jo balsas turėjo nuostabią spalvą. Gerų tenorų, kurie idealiai išdainuoja natas, pasaulyje  – daug, o tenorų su išskirtiniu tembru – vienetai. Tai ir darė L. Pavarotti fenomenaliu ir nepakartojamu.

O L. Pavarotti, drąsiai ėjo. Jis išsiveržė į priekį pralenkęs kitus ir laiką. Vėliau iš jo kelio mokėsi šimtai. Tarp jų ir aš.

– Daug kas sako, kad ir tavo balsas vertingiausias dėl jame esančios spalvos.

– Nesilyginu su tokio ryškumo žvaigždės talentu, tačiau džiaugiuosi radęs panašumų tarp mūsų biografijų. Mes abu kilę iš nepasiturinčių šeimų, ilgą laiką nesimokėm profesionaliai dainuoti. L. Pavarotti pradėjo rimtai mokytis būdamas devyniolikos. Aš – irgi panašaus amžiaus. Sakoma, kad jis nemėgo skaityti natų. Ir man labiau patinka dainuoti iš klausos. Ir dar: kai paklausiau savo tarptautinio agento, kodėl jis pasirinko dirbti su manimi, jis pasakė: dėl tavo balso spalvos. Man tai buvo vienas nerealiausių komplimentų žemėje.

Organizatorių nuotr.

– L. Pavarotti tikrai daug mokėsi dainuoti iš klausos, nesilaikė griežtų kanonų. Galima sakyti, jis buvo operos maištininkas?

– Jis buvo kitoks nei visi, ėjo prieš srovę. Jo įrašuose galima išgirsti klaidų, nes jis nebijojo interpretuoti, rizikuoti. Darė tai, ką kiti bijodavo net bandyti. Aišku, būtina paminėti, kad operą jis gerbė ir mylėjo visa širdimi, scenoje laikėsi tradicijų. Tačiau jis matė save ne tik operos scenoje, o daug plačiau.

Tais laikais operos solistui nebuvo būdingas multižanriškumas. Eiti į popsceną buvo laikoma dideliu įžūlumu. O L. Pavarotti, drąsiai ėjo. Jis išsiveržė į priekį pralenkęs kitus ir laiką. Vėliau iš jo kelio mokėsi šimtai. Tarp jų ir aš. Kai per egzaminus manęs klausdavo, kas mano mylimiausi atlikėjai, sakydavau: L. Pavarotti ir P. Domingo. Gal ir neoriginalus atsakymas, bet aš nuoširdžiai manau, kad jie – genialiausi XX amžiaus operos solistai.

– Sakei, kad mokeisi iš L. Pavarotti. Kaip?

– Nežinia, ką būčiau atidavęs, kad būčiau galėjęs gyvai jį sutikti ir gauti nors vieną pamoką. Bet nebuvo lemta. Tačiau tūkstančius kartų perklausiau visus jo esamus įrašus, bandžiau suprasti, kur slypi jo atlikimo paslaptis. Tai man darė milžinišką įtaką.

– Ir ką svarbiausio iš jo išmokai?

– Išmokau dviejų dalykų. Pirmas, kad dainavimas visų pirma yra ne technika, o meilė. Turi pajausti muziką, ja gyventi, o tik tada gali mokytis dainuoti. Jei pritrūks meilės, jokia technika neištrauks. Ir antra – svarbiausia laiku rasti gerą mokytoją, kuris nesugadintų jauno balso, o parodytų tai, ką geriausia turi savyje.

L. Pavarotti turėjo labai gerą pirmąjį mokytoją Arrigo Polą. Jis visas vasaras leisdavo pas jį, mokėsi ne tik dainuoti, bet ir gyventi su muzika. Lygiai taip pat vyko ir mano ankstyvoje mokslų stadijoje. Vasarodavau pas savo amžina atilsį mokytoją J. Antanavičių ir jis manyje išgirdo ir užtvirtino tai, kas leido man sėkmingai tęsti dainininko karjerą iki šiol.