Prospekto galerijoje – A. Lukio personalinė paroda „Ne tik šaknys...“

  • Teksto dydis:

Lapkričio 4 – 28 d. Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, veiks Alvydo Lukio personalinė paroda „Ne tik šaknys“.

Parodoje fotografinių vaizdų seka sudaryta apmąstant augalų ir žmogaus likimo paraleles. Juozo Lukio (1927-2001) fotografinio palikimo remediacija.

Parodos instaliacijai panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą. Alvydo Lukio (gim. 1958, tik tėvams grįžus į Tėvynę) fotografijos iš serijos „Ars Botanica“.

Jonas ir Agota Lukiai su nepilnamečiu sūnumi Juozu, 1948 m. ištremti iš nuosavo ūkio Buvainių kaime, Joniškio rajone, bei Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu, tais pačiais metais ištremti iš Sauginių kaimo, Šiaulių rajone, atsidūrė viename barake. Visi jie ilgainiui, nors ir sunkiai dirbdami priverstinius darbus, sugebėjo imti steigti ir savo ūkelį. Aldona su Juozu sukūrė šeimą, o per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą.

Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.

Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.

Keli esminiai aspektai, paskatinę mane sukurti šį vaizdinį pasakojimą: vaikystėje tėvą vartojant girdėtas terminas „paveiksluotis“ (arba „paveiksluoti“); nuotraukose įžiūrėtas žemdirbiškas santykis su gamta; graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu paveikslo fonu ir dekoracija; egzistencinis bandymas sunkią varganą buitį pridengti balta marška.

Praėjus daugeliui metų netikėtai pačiam sau susidomėjau įvairiausiais augalais bei jų auginimu. Man tai reiškė ne paprastą ūkininkavimą ir ne moksliškai paremtas botanikos studijas, o daugiau gamtos stebėjimą, mokymąsi, kuris rėmėsi augalų priežiūros klaidomis ir sėkme. Augalų stebėjimu paremta estetika man virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.

Šiai parodai parinkau tik tam tikrus viso projekto darbus. Tai viena iš daugelio „Ars Botanica“ galimų versijų. Augalus fotografuoju natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais naudodamas sulankstomo tipo kamerą, minimaliu atstumu. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę, ornamentuoto pobūdžio estetiką. Spalvota vidutinio formato juosta ir neskaidrinta praėjusio amžiaus pirmos pusės optika dar labiau pabrėžia plastinės formos primatą. Tokio fotoaparato pasirinkimą nulėmė ne tik estetinis uždavinys. Panašia technika tėvas fotografavo Sibire – „Moskva-5“, sovietine vokiško „Zeiss Ikon“ kopija.

Be kita ko, radau jį fotografavus ir spalvota juosta. Vienas toks kadras, eksponuojamas parodoje, tapo viso užmanymo priežastimi. Mano gamtos fragmentų fotografijos šioje parodoje yra tarsi tėvo estetinės svajonės įgyvendinimas. Manau, kad jis tam pritartų. Nepaisant visų gyvenimo išbandymų, estetikos ir grožio poreikis jam buvo savaime suprantamas jausmas, neabejotinai padėjęs išlaikyti optimizmą, kurį vis iš naujo ir iš naujo aptinku besigilindamas į jo negatyvus arba atspausdintas nuotraukas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių