Režisierė L. Surkova: menas – tai visuomet yra bandymas pranašauti

  • Teksto dydis:

Sausio 31 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kviečia žiūrovus į spektaklio „Kalniukas“ pagal šiuolaikinę dramaturgiją premjerą.

Geriausia Rusijos teatro sezono pjese 2018 metais tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, pakliuvusių tarp sunkiasvorės sistemos girnų, temos. Spektaklį Didžiojoje scenoje stato režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė ir garso menininkė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, videoprojekcijų dailininkas Džiugas Katinas.

„Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį. Menas – tai visuomet siekis žvilgtelėti iš ateities į šią dieną, bandymas pranašauti“, – sako režisierė L. Surkova.

– Esate žinoma režisierė, jūsų naujausią spektaklį „Karas dar neprasidėjo“ neseniai matėme ir Lietuvoje. Ar pirmą kartą kuriate Lietuvos teatre? 

– Pirmą kartą statau spektaklį Lietuvoje, tačiau mano pažintis su lietuvių aktoriais prasidėjo žymiai anksčiau – nuo susitikimo su puikiu aktoriumi Gyčiu Ivanausku. Jis vaidina mano spektaklyje pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“, kurį pastačiau Rygoje, o pernai rodėme Vilniuje ir Klaipėdoje. Šios pjesės esmė – vartotojų visuomenė renkasi materialines vertybes ir pamiršta apie moralines. Žmonės nebesupranta savo artimo ir užgriūva nelaimės – mažos, didelės, milžiniškos... O dabar štai pjesė „Kalniukas“, parašyta puikaus autoriaus Aleksejaus Žitkovskio.

Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį.

– Esate kilusi iš Latvijos, režisuojate garsiuose teatruose. Renkatės statyti išskirtinai šiuolaikinę dramaturgiją. Kokia, jūsų nuomone, dabartinė dramaturgijos situacija, kryptys, susidomėjimas ja ir ateities perspektyvos?

– Gimiau Jūrmaloje ir daug laiko praleidžiu Latvijoje, bet daugiausia dirbu Maskvoje. Mano spektaklius rodo Tagankos teatras, V. Mejerholdo centras, teatras „Dok“, sukūriau ir ilgo metražo filmą, įvertintą įvairiuose kino festivaliuose. Visi mano spektakliai ir filmas sukurti pagal šiuolaikinius tekstus. Maskvos Gogolio centre režisavau spektaklį „Persona“ Ingmaro Bergmano filmo pagrindu, bet jo tekstą perdirbo šiuolaikinis dramaturgas Jevgenijus Kazačkovas. Taip išeina, kad kol kas dirbu tik su šiuolaikine dramaturgija. Beveik visi mano pastatymų autoriai yra ne tik mano bendraamžiai, bet ir man artimi žmonės. Tai labai patogu. Galima susitikti su dramaturgu ir paprašyti jo ką nors prirašyti arba sutrumpinti, arba tiesiog pasitarti. Esama garsių šiuolaikinių dramaturgų, kurie rašo apie tai, kas rūpi man, apie ką noriu kalbėtis, dalintis su žiūrovais.

Dramaturgija gyvena šiuolaikinį gyvenimą, atsiranda pjesių – mūsų gyvenimo atspindžių. Man nėra žanrų – yra ši diena. Ibsenas, Čechovas, Gorkis buvo šiuolaikiniai dramaturgai-novatoriai, beje, kaip ir Ostrovskis. Bus nauja diena – atsiras ir naujų pjesių. Svarbiausia, kad turėtume ateitį. Ką darome ar nedarome, kad ji būtų, – tai ir yra šiuolaikinė dramaturgija ir mano teatras.

– Turbūt neatsitiktinai pasirinkote A. Žitkovskio pjesę, pagal kurią eskizą pristatėte pavasarį Vilniuje vykusioje režisierių laboratorijoje? Ar anksčiau esate stačiusi jo kūrybos? Kuo jus sudomino pjesė „Kalniukas“, pernai pelniusi ir metų geriausios rusiškos pjesės titulą?

– Mano santykis su „Kalniuku“ labai įdomus. Kai pirmą kartą perskaičiau šią pjesę, daugelyje Rusijos teatrų jau buvo pradėti statyti spektakliai pagal ją. Anksčiau nežinojau šio autoriaus. Visi labai gyrė pjesę. Man ją rekomendavo žmonės, kuriais pasitikiu. Mėgstu dirbti su tekstais, kuriuose pagrindinė veikėja – moteris. Na gerai, perskaičiau... ir nesupratau visuotinio susižavėjimo. Atidėjau pjesės tekstą. Turbūt ne tas laikas buvo, ne ta vieta, o gal suveikė atmetimo reakcija dėl visuotinės euforijos. Nežinau. Bet esu dėkinga praėjusį pavasarį LRDT įvykusios režisūrinės laboratorijos rengėjams ir asmeniškai teatro vadovei Olgai Polevikovai, pakvietusiai mane. Tada vėl perskaičiau pjesę ir... ją įsimylėjau. Nuo tol apie ją mąstau, įsisavinu, materializuoju ir statau spektaklį. Nuostabi pjesė. Joje yra kai kas virš žodžių, būtent „virš“, kažkur danguje ir aukščiau.

– Ar tikrai ši pjesė yra šiuolaikinės komedijos žanro ir kokia, jūsų manymu, šiuolaikinė komedija yra dabar, ar ji atspindi šį laiką, ar yra įdomi teatro žiūrovams?

– Pasak Aristotelio, komedija – tai blogiausių žmonių vaizdavimas, tik ne jų ydų, bet juokingų išraiškų. Ar tai reiškia, kad „Vyšnių sodo“ ar „Žuvėdros“ personažai yra niekšai, nes Čechovas savo dramas juk vadino komedijomis? Priskirdami griežtus žanrinius apibūdinimus, atimame iš savęs kūrybos laisvę. Ne, tai ne komedija, nors vietomis juokinga, kaip ir viskas mūsų dienomis, netgi labai juokinga. Vietomis absurdiška, kai kur nepadoru, buka ir kvaila, vietomis graudžiai jaudina. Šiuolaikiniame teatre negali būti grynojo žanro. Viskas susimaišę – visi žanrai ir meno rūšys. Kaip ir gyvenime. Ir tai domina žiūrovą. Žinoma, mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį. Menas – tai visuomet siekis žvilgtelėti iš ateities į šią dieną, bandymas pranašauti, jei norite.

– Trumpa, paprasta kalba parašyta pjesė „Kalniukas“ aprėpia daug aktualių temų ir tinka ne tik šiuolaikinei Rusijai vaizduoti. Pjesės laikas ir vieta – čia ir dabar, skaitant pjesę viskas gerai atpažįstama, nors veiksmas vyksta kažkur Urale. Pristatydama eskizą, esat sakiusi, kad nei pjesės veiksmo vieta, nei šalis, nei darbo vieta – vaikų darželis – nėra svarbi, nes tai yra tam tikra sistema, kurioje dirbantis žmogus nėra tos sistemos dalis. Ir tos sistemos apraiškų dar esama ne tik Rusijoje, bet ir mūsų geografinėse platumose. O kaip jums atrodo dabar, repetuojant spektaklį?

– Pjesės veiksmo laikas ir vieta tikrai nesvarbūs. Teisingai pastebėjote – tai vyksta čia ir dabar. Tai, kas įvyksta pjesėje, gali įvykti bet kurioje šalyje, visuomenėje ar darbo vietoje. Svarsčiau galimybę veiksmą susieti su gyvenimo realijomis Vilniuje. Bet atrenkant aktorius ir per pirmas repeticijas tapo aišku, kad Rusija iš užsienio matoma ne visai tokia, kokia yra realybėje. Ji tapo lyg ir mitine šalimi, sakme su teigiamu ar neigiamu ženklu priklausomai nuo pradinių nuostatų ir stereotipų. Net ir vietiniams rusams. Taigi mudvi su dailininke nusprendėme veiksmo vietą palikti Rusijoje, Sibire, vaikų darželyje „Sibiriačok“ („Mažasis sibirietis“). Taigi tai, kas yra tolima, priartės, o artima taps labiau suprantama per tai, kas yra tolima.

– Kaip rinkotės aktorius spektakliui? Jų  ansamblis labai intriguoja...

– Visi aktoriai yra savo vietose – juos rinkausi ir bendroje atrankoje, ir per bendrą darbą pirmose repeticijose. Man buvo svarbu surinkti vienminčius, kurie būtų neabejingi atlikto darbo likimui. Mano supratimu, toks kolektyvas yra suburtas, visi „Kalniuko“ aktoriai dirba gerai, todėl nė vieno neišskiriu, kiekvieno savas kelias, o mes visi – vienas organizmas.

– Ar esate patenkinta kūrybinės grupės – dailininkės, kompozitorės, videoprojekcijų menininko – darbu?

– Įvyko nuostabi pažintis su spektaklio dailininke Giedre Brazyte. Nuo pirmojo susitikimo mudvi suvienijo vieningas būsimo spektaklio matymas! Labai noriu su Giedre tęsti bendradarbiavimą ir ateityje. Su G. Ivanausku visada mielai dirbu, jis yra ir „Kalniuko“ choreografas, ir netgi daugiau negu choreografas, nes spektaklyje pasirodys ir jo studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Su kompozitore ir garso menininke O. Krikova kartu dirbame seniai ir daugelyje projektų, kartu augam ir tobulėjam. Visą žmogaus gyvenimą užpildo realūs garsai ir tie, kurie gimsta vaizduotėje, visa ir kiekvienas turi savo ritmą, savitą melodiją, skambėjimą. Išgirsti, kartais nuspėti tuos garsus ir melodijas. po to atkurti ir sujungti juos gyvo spektaklio partitūroje – pagrindinė garso menininko užduotis. Olia yra menininkė, mano bendraautorė. Mūsų spektaklyje labai daug muzikos ir garsų.

Noriu būtinai pastebėti, kad LRDT gali pasigirti dideliu kūrybiniu potencialu: į teatrą atėjo stipri komanda, vadovaujama Olgos Polevikovos. Jai nelengva kuriant naują šiuolaikinį teatrą, o man malonu dalyvauti šiame istoriniame vyksme.

– Ko palinkėtumėte „Kalniuko“ žiūrovams, ateisiantiems į spektaklį su viltimi surasti kažką nauja ir suprasti apie mūsų gyvenimą su savimi ir kitais?

– Visada linkiu žiūrovams tik vieno – „gero žiūrėjimo“! Pamirškite apie tai, ką palikote už teatro sienų, atsiverkite įspūdžiui: jei linksma – juokitės, jei liūdna – užjauskite arba paverkite. Pažvelkite į aktorių akis, susitikite akimis vienas su kitu. Visa aplink mus – tai mūsų pačių atspindys. Visa, kas vyksta aplink, vyksta su mumis.

Ačiū už pokalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių