Parodos pristatymas vyks gruodžio 15 d. (trečiadienį) 16 – 18 val.

T. Kazakevičius parodų lankytojams atpažįstamas iš savo ilgalaikų dokumentinės fotografijos ciklų. Didžiąją dalį autoriaus sukurtų fotografijų serijų galime įvardinti lėtosios fotografijos žanru. Žymiausi ciklai „Tai, ko nebebus“ ir „Tarp dviejų krantų“, pelnę autoriui ir tarptautinį pripažinimą, dokumentinės fotografijos lauke, kuriame dažniausiai matomos Tado fotografijos, išsiskiria savitomis nešabloniškomis temomis – autorius neieško sensacijos, skaudžios patirties ar nūdienai itin aktualaus įvykio. Jo dėmesį paprastai patraukia trapus autentiškumas, lėta kasdienybės tėkmė, talpios neapibrėžtos nuojautos.

Tačiau parodoje „Pernykštis sniegas“ T. Kazakevičius atsispiria nuo skaudžių ir tragiškų lietuvių tautos išgyvenimų – tremties. „Kai kam ši istorija – tik belikęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti.“ – sako autorius. Apie tremtį T. Kazakevičius kalba per 1946 m. vykdytas našlaičių pargabenimo ekspedicijas, kurių metu į tėvynę buvo grąžinta per 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl fizinio nusilpimo nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis. „Pernykštis sniegas“ – pasakojimas apie vaiko dalią. Apie jų gyvenimo žiemą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis. Apie šių našlaičių gyvenimo pavasarį – jų kelionę į tėvynę pas savo artimuosius, tik per atsitiktinumą dar likusius Lietuvoje. Apie jų gyvenimo vasarą – tų, kurie vis dar švenčia gražiausią savo gyvenimo šventę – gyvybę.“ – rašoma fotografijų serijos pristatyme.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.