Vilniaus dailės galerijoje „Meno niša“ praėjusią savaitę buvo atidaryta D. Bilkštienės tapybos paroda „Kasdienybė, tiesiog“. „Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus, o toji realybė, kurią suvokiame mes, D. Bilkštienės darbuose neegzistuoja. Čia viską reguliuoja karnavalinė logika. Tai, kas atrodo tikra, pasirodo, – išgalvota, o visiškai neįmanomi dalykai tampa kuo tikriausiais“, – taip menininkės darbus pristatė menotyrininkas ir parodų kuratorius dr. Vidas Poškus.

Ir tikrai – Vilniaus senamiesčio kieme stypso sau gandralizdis. Antakalnyje prie garažų vaikšto rožiniai flamingai. Natas pasiekti mėgina M. K. Čiurlionis, įsikoręs į elektros stulpą. Saulėtą dieną mediniu takeliu nuo jūros, per šiukšlių kopas žingsniuoja mergaitė. „Kiekvienas mano paveikslas gyvena savo gyvenimą“, – sako D. Bilkštienė. Natūralu, kad paveikslų gyvenime labai daug ir jos pačios. Jos atviro, vaikiškos nuostabos kupino žvilgsnio į kasdienybę ir tai, kas egzistuoja aplinkui.

Prieš šešerius metus surengusi savo pirmąją asmeninę parodą D. Bilkšienė keletą kartų dalyvavo bendrose menininkų parodose. Į namus jos paveikslai nebegrįždavo, iškeliaudavo į kitus butus, palėpes, namus ir netgi svetimus kraštus. „Supratau, jei taip ir toliau, savo parodos surengti neturėsiu iš ko“, – ilgą tapymo sau laikotarpį aiškina Dovilė. Gal tik vienintelio savo darbo, pavadinto „Čiurlionis“, ji nenorėtų niekam atiduoti. Visi kiti tegu keliauja, randa savo šeimininkus ir jiems pasakoja istorijas. Kas žino, gal jos skambės visiškai kitaip?

„Kaip džiugu, pasirodo, tu tapai“, – ne kartą per tuos metus girdėjo menininkė. „Jei tavęs nebelieka viešumoje, žmonėms atrodo, kad nieko nebedarai, kad metei, ką pradėjusi. Neabejoju, taip turbūt nutinka, tačiau man be tapybos gyventi būtų labai sunku, – prisipažįsta D. Bilkštienė ir žurnalistei Laisvei Radzevičienei pasakoja apie tai, kad nėra paprasta dviejų vaikų mamai dirbti namuose, šalia virtuvės.

– Dovile, tai kiek chalatų sunešiojai per tuos tapymo namuose metus?

– Nė vieno. Aš negaliu tapyti su chalatu. Man būtina apsirengti ir nagus raudonai nulakuoti. Pamenu, kartą važiavau į plenerą Nidoje, sėdime, pietaujame su grafike Birute Zokaityte, matau, vienas nagas nusilupęs. Sakau: „Einu, persilakuosiu nagus, o tada tapysime.“ „Kam tau lakuoti nagus, jei eini dirbti?“ – ji klausia, o man visiškai aišku – tapau smulkias detales, plonais potėpiais, negražu, kai prie drobės liečiasi nesutvarkyti nagai. Negaliu dirbti, jei jie nenulakuoti, man tada atrodo, kad ir paveikslas bus negražus. Kolegės labai iš manęs tąsyk juokėsi!

– Kažkam juokai, o kažkam – svarbios smulkmenos.

– Būna, nuskrenda teptukas, būna, dažų užtykšta ant užuolaidos, stalas išsitepa, bet iš tiesų mano teptukai tokie smulkūs, kad keblumų išdažyti svetainės ar virtuvės grindis nė nekyla.

– Bute, ant valgomojo stalo išdėlioti dažai, prie lango pastatytas molbertas turbūt neįkvepia tavo šeimos narių?

– Ir todėl jau baigiame įrengti mano naują studiją Užupyje. Ir pačiai norisi atskirti tapybą nuo namų, pabėgti nuo buities, rutinos ir kasdienybės. Tikiuosi, naują paveikslą pradėsiu jau ten, kaip tik neseniai atėjo viena idėja.

– Kaip ilgai idėja gyvena tavyje, kol tampa kūnu, tai yra – paveikslu?

– Kartais, būna, ištinka panikos priepuoliai – turi dvi ar tris naujas idėjas, bet kas bus, jei daugiau nieko nesugalvosiu?! Tačiau pradedi tapyti, vienas paveikslas gimsta, antras ir trečiojo viduryje randasi nauja mintis. Vėl tapau, vėl nerimas: o jei daugiau – niekada, niekada?

– Kasdienybė turi daug veidų, jei jau pasiryžai ją tapyti, ji neturėtų tavęs gąsdinti...

– Paveikslai – tarsi mano dienoraščiai, tai, ką matau pro savo namų langus, ką akis fiksuoja, kai nešu šiukšles, einu pirkti pieno, važiuoju automobiliu pasiimti mergaičių iš darželio ir mokyklos. Kartais ir jos paveiksluose atsiranda, – Amelija lankė dviračių būrelį čia, netoli namų, pravažiuodavo pro langus, matydavau. Kitame Amelija šoka baletą, tada, kai tapiau, dar šokdavo.

Paveikslai – tarsi mano dienoraščiai, tai, ką matau pro savo namų langus, ką akis fiksuoja, kai nešu šiukšles, einu pirkti pieno, važiuoju automobiliu pasiimti mergaičių iš darželio ir mokyklos.

Iš tiesų man gyvūnus labiau patinka tapyti nei žmones. Jei tapau juos, tapau ne veidus, o pozas. Nenoriu, kad žmogus paveiksle būtų atpažįstamas ir jis nėra jame svarbiausias veikėjas. Gyvūnai – kas kita, juk niekam nesvarbu, kieno tai šuo – Petro ar Antano, paveiksle jis – šuo ir tiek. Arba antis. Arba gandras. Vilniaus senamiesčio kiemą pamačiau laukdama pedikiūro. Aiškiai prisimenu ir kiemą, ir akimirką, kai vienoje mūsų kelionėje automobiliu išvydau gandrą. Tiksliai žinau, ką tada veikėme, kur buvome, kokie buvome... Taigi kiekvienas paveikslas man daug kalba.

– Kokie buvo tie šešeri metai nuo vienos parodos iki kitos?

– Tiesiog gyvenau... Įsirenginėjome namus, vaikai augo, sirgo, gaminau jiems valgį, tvarkiausi, vežiojau po būrelius ir, vos radusi laisvo laiko, tapiau. Man atrodo, kad vaikai užaugo matydami tik vieną vaizdą – mama tapo. Draugės kartais stebisi: tavo vaikai tokie savarankiški, kūrybingi, patys randa, ką veikti, prie paveikslų nelenda, dažais neteplioja. Bet mergaitėms mano kūryba tokia įprasta, kad net neįdomi. Dabar, kai apie tuos metus galvoju – tai buvo toks motinystės periodas. Ir jei ne tapymas, kažin ar būčiau lengvai jį išgyvenusi.

Gabrielius išeidavo į darbą, aš likdavau namuose – viena akimi į molbertą, kita – į puodą, tešlą ar daržoves keptuvėje. Kai lieki dirbti namuose, negali visiškai atsiduoti darbui.

– Visi tie jausmai, be abejonės, persikelia į paveikslus?

– Kiekvienas paveikslas slepia mano gyvenimo fragmentus. Detalės atkeliauja iš aplinkos, kai ką, būna, sugalvoju. Žinoma, kad ir nuotaikas ten perkeliu, juk tuo metu, kai tapiau, su kažkuo pykausi, kažkas sirgo, dėl kažko džiūgavau. Aš tapau kasdien, natūralu, kad į paveikslus nekeliauja visos mano būsenos. Tapymui man nereikia nei įkvėpimo, nei euforijos, tapau kasdien, kad ir kaip jausčiausi.

– Galbūt turi mėgstamas kūrybos valandas?

– Mano didžiausia problema, kad aš galiu paskęsti tapyboje: pradedu dirbti ir prarandu laiko nuovoką. Pamirštu papusryčiauti, nepadarau buities darbų, kuriuos buvau suplanavusi atlikti. Įsitraukiu ir žiūriu, o Dieve, mergaites jau reikia iš mokyklos ir darželio paimti! O aš dar nieko nepadariau, net šuns nepavedžiojau! Iš tiesų turiu kovoti su savimi, kad visą dieną nepraleisčiau su teptuku rankose.

Kartais ištinka dienos, kai nesitapo. Na, tada dvi tris valandas padirbi ir viskas. Bet kai taposi, diena ištirpsta.

– Kaip įdomu, vadinasi, tu tarsi paskęsti savo kūrinyje... Gal tai būdas pabėgti nuo realybės?

– Aš nuo jos nebėgu, aš ją reflektuoju, perteikiu, įprasminu. Esu iš tų, kurios sau sunkiai įtinka, Jei turėčiau laiko, kiekvieną paveikslą dar po šešis kartus pertapyčiau, dabar žiūriu, štai, ir matau, kur pagaliukus reikia pataisyti, kur eglių šakos susiliejusios. Tačiau, štai, ateina žmogus, pažiūri ir sako: „Puiku, Dovile, nuostabu.“

Man reikia tapyti. Jei keletą dienų to nedarau, pradeda fiziškai skaudėti.

– Esi priklausoma nuo tapymo?

– Visiškai! Atostogauti išvažiuoju liūdna, bet tenka susitaikyti su tuo, kad mėnesį neatsistosiu prie molberto. Tenka su savimi tartis ir įkalbinėti. Nes aš turiu tapyti. Visą laiką tapyti. Kartais ne tik dienomis, bet ir vakarais, ir naktimis. Ir jei man reikia rinktis – tapyti ar siurbti grindis, aš visada eisiu tapyti.

– Tavo paveiksluose net mažiausios detalės nutapytos itin atidžiai. Iš kur toks žvilgsnis?

– Sunku pasakyti... Pirmoje ar antroje klasėje beveik visi vaikai, išmokę dailyraščio, rašo vienodai. Bet ketvirtoje raštas jau kiekvieno skirtingas. Kai jie baigia mokyklą, nėra nė vieno, kuris rašytų kaip kitas. Tapyboje – lygiai taip pat. Kuo daugiau tapai, tuo labiau vystosi tavo tapybos raumenys, braižas tampa skirtingas. Esu tokia, kokia esu. Mano tapymo stilius – tarsi mano raštas. Negaliu plačiais mostais tapyti, kad ir kaip Dailės akademijos profesoriai stengėsi išmokyti. Mano vidus diktuoja spalvas, formas ir smulkius potėpius.

– Tavo mergaitė gėlėta suknele mediniu takeliu, pro šiukšlių kopas, eina prie jūros. Kiek daug šis paveikslas kalba apie mūsų šiukšliną gyvenimą! O tu sakai paprastai – „Takelis“…

– Dėl to aš ir nenoriu pasakoti kitiems apie savo paveikslus, nes man kur kas įdomiau girdėti, ką apie juos pasakoja žmonės. Tokių istorijų kartais išgirstu!