Anot VDFF programos sudarytojos, „Skalvijos kino centro“ vadove Vilmos Levickaitės, programa kiekvienais metais dėliojama tuo pačiu principu. "Turime festivalius, kurių programa mums patinka, kurių programų sudarytojai turi panašų skonį kaip mūsų, sekame tų festivalių programas, žiūrime rodomus filmus ir tokiu būdu susiformuoja mūsų programa. Tai dokumentinio kino festivaliai, bet jų yra visokių ir jų tikslai skirtingi. Grubiai tariant, dokumentikos pasaulyje yra dvi kryptys, viena – meninė, kūrybinė, autorinė dokumentika, kita - socialinė, žmogaus teisių dokumentika. Festivaliai dažnai specializuojasi į vieną ar kitą kryptį. Mums įdomi meninė kryptis, mes domimės tais festivaliais, kurie rodo tokius filmus", – sakė pašnekovė.

– Šiemet pristatote šveicarų režisieriaus Peterio Liechti retrospektyvą, jis yra gerai žinomas eksperimentinės dokumentikos srityje, bet pas mus šis kūrėjas dar tik atradinėjamas. Galbūt VDFF misiją ir yra - užpildyti tokias dokumentikos spragas Lietuvoje?

– Taip, mūsų festivalio misija yra pateikti kuo daugiau įvairovės, kuo daugiau atradimo žiūrovams, nes tokiam informacijos ir meno sraute neįmanoma visų, kad ir pačių geriausių pasaulio kūrėjų žinoti. Savo retrospektyvomis mes kiekvienais metais ir siekiame tokius vardus pristatyti. Tai yra tikrai misija, nes dauguma tų autorių, kuriuos mes pristatome, dažnu atveju, netgi nebūna girdėti tiems, kas domisi kinu plačiau.

– Kitoje retrospektyvoje bus pristatyti Algio Arlausko dokumentiniai filmai. Jis labiau žinomas kaip aktorius, o kaip dokumentinio kino kūrėjas yra savotiškas atradimas. Kaip jį atradote? Koks yra jo dokumentinis kinas, kokiai dokumentikos tradicijai jo darbus būtų galima priskirti?

– Manau, kad Lietuvoje jis nežinomas, mums jis ir patiems buvo nežinomas, o atradom jį per savo bičiulį, dokumentikos kūrėją Audrių Stonį, kuris kartas nuo karto mus pakonsultuoja. A.Stonys jau seniai, gal kokie penkeri metai mums kalba apie A.Arlauską, vis primena apie jį, nes jam pačiam tai buvo didelis atradimas. A.Arlauskas yra lietuvių kilmės, bet niekada negyveno Lietuvoje, nesu tikra kada jis yra buvęs Lietuvoje ir ar išvis yra buvęs. Jo dokumentikos negalėčiau priskirti kuriam vienam žanrui, tai galėtų būti žanrų mišinys, jis gvildena įdomias temas ir randa įdomią formą joms pateikti, tai bus tikrai įdomi patirtis žiūrovams.

– Šiemetinio festivalio tema – laikas, laikinumas, tai, kas išlieka. O ar yra konkrečios, išskirtinės temos, kurios būtų grynai dokumentinės, kurias nagrinėti labiausiai tiktų dokumentikos žanrui?

– Dokumentiniam kinui tinka absoliučiai visos temos, neegzistuoja tokia tema, kurios negalėtų imtis dokumentinio kino kūrėjai, tai yra be galo atvira plati kino rūšis, kurioje kūrėjai gali pasireikšti maksimaliai lygiai tiek pat kiek vaidybiniame kine.

– Ingmaro Bergmano šimtmetį paminėsite jo dokumentiniais filmais, sukurtais Forės saloje, kur jis gyveno, kurie irgi yra šioks toks atradimas net ir I. Bergmano filmų mėgėjams. Ar ne keista, kad apie tokio žinomo režisieriaus dokumentiką išgirstame pirmą kartą? Gal tai parodo, kad dokumentinis kinas vis dar nėra labai populiarus ir gerai visiems pažįstamas?

– Aš nežinau, ar per I.Bergmano programą, per mūsų šį pasirinkimą, galima būtų daryti tokią išvadą apie dokumentinį kiną, tai yra gana speciali, nišinė programa ir ji nesuponuoja jokių išvadų. Tiesiog I. Bergmanas buvo labai produktyvus, bet dokumentikos nelabai kūrė, padarė tik tris filmus, visus juos parodysime. Du iš jų yra apie Forės salą: I.Bergmanas tiesiog nusprendė nufilmuoti salos gyventojus ir po 10 metų grįžo pas juos paklausti, kas jų gyvenime pasikeitė? Šie filmai – tai jo noras bendrauti ir labiau suprasti supančią aplinką, gyvenimo tokioje vietoje išskirtinumą. Kiti filmai iš programos yra apie patį I.Bergmaną, mūsų siekis buvo leisti žmonės susipažinti su jo asmenybe, mintimis, jo požiūriu į kiną. Dar viename filme yra užfiksuoti jo metodai filmavimo aikštelėje, filmo „Fani ir Aleksandras“ kūrimo procesas.

– Festivalyje bus nemažai svečių, Vilniuje beveik visus pagrindinės programos filmus pristatys jų kūrėjai arba veikėjai. Galbūt numatomos ir diskusijos, meistriškumo pamokos su kūrėjais? Gal kai kurie festivalio svečiai atvyks ir į Kauną?

– Šiemet į festivalį pavyko pasikviesti tikrai daug – virš 10 svečių, tai tikrai didelis skaičius tokiam festivaliui. Mūsų mėgstamiausias formatas yra susitikimai su žiūrovais, klausimų atsakymų sesija po filmo. Stengiamės, kad kiek galima daugiau seansų vyktų su gyvu žmogumi, nes dokumentikoje susitikimas su autoriumi yra įdomesnis, nei vaidybiniame kine, labai daug klausimų kyla iš paties kūrybinio proceso, iš filmo temos, iš to, kas pateko į filmą. Šiemet labai norime atvežti svečią ir į Kauną ir, ko gero, pavyks atvežti režisierę Ann Oren. Jos filmas „Pasaulis priklauso man“ yra labai ryškus, vienas kertinių mūsų programoje. Tai meninis tyrimas-eksperimentas, autorė įsilieja į „otaku“ (japonų anime ir mangos gerbėjų) subkultūrą ir tampa vienu iš personažų, perima jų gyvenimo būdą, mintis, išvaizdą, susitapatina su jais. Filmas yra apie visą šį procesą.

– Ar labai skirsis Kauno ir Vilniaus programos apskritai?

– Kauno programa bus mažesnės apimties, filmai bus tie patys tik jų bus mažiau (numatoma apie šešis). Iš retrospektyvų Kaune planuojame parodyti I. Bergmano filmus. Šiemet tai, manau, labiausiai žmones dominantis kūrėjas, tai suprantama, visas pasaulis, daugybė festivalių šiemet pažymi jo sukaktį.

– Filmų programa vaikams intriguojančiu pavadinimu „Išklausyk“, kiek dokumentinis kinas gali išklausyti vaikus ir kiek jis geba jiems pats kažką pasakyti? Ar dokumentika gali būti įdomi vaikams? Gal galite atskleisti ką reiškia toks pavadinimas?

– Reikia vaikus nuteikti, jiems aiškinti, kas tai bus, reikia su jais pasikalbėti. Manau, kad labai daug kas priklauso nuo suaugusių, kurie bando jauniems žmonėms kažką parodyti, supažindinti, tokia ir yra suaugusių žmonių misija - parodyti įvairovę aplinkui, mene, kultūroje, gyvenime, santykiuose, bendravime. Pavadinimas atliepia visus 3 filmus programoje, tai trumpo metro skirtingos, tarsi į vieną temą sulietos istorijos: vaiko vienatvė, vienišumas. Sugalvojome tokį pavadinimą, nes norėtume, kad tie vieniši vaikai būtų išklausyti.

– VDFF aprėpia labai didelę žanrinę ir laikotarpių įvairovę, kuri leidžia susidaryti tam tikrą dokumentinio kino, kaip meno rūšies paveikslą, jos savitos kalbos, stilių vystymąsi, pokyčius ar net madas. Koks yra šiandienos dokumentinis kinas, kokios šiuolaikinio dokumentinio kino tendencijos?

– Tendencijas aš matau tokias kaip ir mene: labai trinasi ribos tarp sričių, disciplinų, žanrų. Dokumentika tampa vaidybiniu kinu ir atvirkščiai, atsiranda tokie žanrai kaip docufiction – filmas kuriamas dokumentinio kino priemonėmis, bet iš tikrųjų viskas režisuojama. Šiandien yra įvairių variacijų, kaip kūrėjai kuria filmus, kartais net sunku įvardinti, koks filmas yra, dokumentinis ar vaidybinis. Manau žmonės vis mažiau kels tokį klausimą, ir vis mažiau sieks išgrynintų formų, viskas vis labiau integruosis. Kinas integruojasi į vaizduojamąjį meną, į video instaliacijas, perfomansus, į šiuolaikinį meną. Manau, kad to grynumo liks vis mažiau, bus daugiau tarpdiscipliniškumo. Pavyzdžiui mūsų VDFF retrospektyvos autorius Peteris Liechte yra tarpdisciplininis, jis yra tarp dokumentikos, eksperimentinio kino, perfomanso meno, videomeno, avangardo, muzikos – visą tai jo filmai inkorporuoja.