Šiai parodai specifiškai atrinkti gerai žinomi viduriniosios kartos menininkai, kurių darbai jau yra eksponuoti viešosiose erdvėse Lietuvoje bei užsienyje. Savo darbą liepos mėnesį pristatė Algis Kasparavičius, o šiuo metu jau galima išvysti skulptoriaus Rafal Piesliak kūrinį.

R. Piesliak yra gerai žinomas dėl savo konceptualių erdvinių instaliacijų ir skulptūrų, kuriose svarbūs žmogaus ryšiai su jį supančia aplinka ir naujų patirčių formavimas. Kurdamas skulptūrą viešajai erdvei autorius atsižvelgia į vietą, kurioje ši bus eksponuojama, ne tik vietovaizdžio prasme, bet ir pastebėdamas kontekstą, ten gyvenančius žmones.

„Daugiausiai dėmesio skiriu aplinkai, nes ji turi savo unikalią susiformavusią istoriją. Paprastai pasirenku kokį akcentą, kažką gal ir nepastebimo, bet darančio įtaką žmogaus gyvenimui, ir jį išplėtoju kūrinyje“ – apie kuriamas skulptūras viešosioms erdvėms pasakojo R. Piesliak.

Šio projekto metu eksponuojamos skulptūros sudaro unikalų ryšį tarp šiuolaikinio objekto formos ir Vilniaus rotušės neoklasicizmo architektūros. Rotušė buvo politiškai reikšminga miesto valdymo vieta, kurioje vykdavo oficialūs įvairių sričių nutarimai, rengiami posėdžiai, teismai. Nors ir praradusi savo pirminę prasmę, ji išlieka viena svarbiausių senamiesčio dalių. Savo istorija turtingas pastatas tapo skulptoriaus įkvėpimo šaltiniu.

„Kurdamas šį darbą atsispyriau nuo Rotušės konteksto. Šis pastatas būdavo esminė susirinkimų vieta, kurioje išsakomos skirtingos nuomonės, priimami nutarimai ir įstatymai. Deja, bet žmonės šią reikšmę dažnai pamiršta. Pasitelkiau lengvai atpažįstamą objektą – tribūną, tam, jog išryškinčiau šios institucijos istorinę svarbą miestui.“

Tribūna kaip objektas simboliškai asmeniui suteikia preferenciją prieš kitus, jo besiklausančius žmones. Tačiau su šia privilegija yra susiję ir įvairūs sunkumai, pareigos. Šiuo kūriniu skulptorius ne tik leidžia laikinai priimti aukštesnę padėtį ir būti išgirstam, bet ir subtiliai parodo šią poziciją užėmusio žmogaus atsakomybę. R. Piesliak „Tribūnos“ performatyviai įtraukia žiūrovą į savo kūrybinį eksperimentą taip praplėsdamas ir kūrinio galimybes bei analizuodamas svarbias su autoritetu susijusias temas.

„Mano sukurtos tribūnos yra šiek tiek didesnės nei paprastai ir tai gali suteikti tam tikrų nepatogumų kalbėtojui. Fiziškai sukeliamas diskomfortas parodo, jog tikrai ne kiekvienas gali atsistoti prieš minią ir pasakyti kalbą, įkvėpti, pagrįsti savo mintis. Paprasta prisidengti anonimiškumu, bet viešai kalbai reikia pasirengimo, pasitikėjimo, drąsos“ – apie savo kūrinį pasakojo skulptorius.