Daug diskutuojama apie skulptūrų grožį, estetiką, tinkamumą miestui. Pastaruoju metu verda ir didžiulės diskusijos dėl būsimos Lukiškių aikštės skulptūros, neįtikusios net pačiam kultūros ministrui Šarūnui Biručiui. Tačiau visiškai nekreipiama dėmesio į dešimtis metų Vilniuje stovinčias skulptūras. O ar būtų galima suskaičiuoti, kiek apskritai jų yra sostinėje?

Įvardyti, kas gražu ir meniška, yra ne tik sudėtinga, tačiau ir nelabai sąžininga. Menotyrininkė ir meno kritikė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, paprašyta pakalbėti apie mažiausiai Vilniaus miestui tinkančias ir neaktualias skulptūras, pasiūlė pasirinkti kiek kitokį žvilgsnio kampą.

"Dėmesį visų pirma reikia atkreipti į tai, kas stovi Vilniuje. Apie kai kurias skulptūras mes nieko net nežinome, nes nėra jokių lentelių. Kalbėjimas apie menines formas labai provokuoja hierarchinį mąstymą. Ar visada tas meniškas kūrinys yra aktualus paprastam miestiečiui?" – svarstė meno kritikė.

Skulptūros "ne vietoje"

Tačiau apskritai kalbant apie skulptūrų aktualumą svarbu atsižvelgti į tai, kurioje vietoje tam tikra skulptūra pastatyta. Su meno kritike J.Marcišauskyte-Jurašiene palietėme ir V.Kudirkos skulptūros aktualumo klausimą ir bandėme apibendrinti diskusijas, vykstančias dėl būsimosios Lukiškių aikštės skulptūros.

"Kol V.Kudirkos skulptūra nestovėjo, aikštėje žmonėms labai patikdavo būti: jaunimas su riedlentėmis ir riedučiais važinėjo, tai buvo jaunimo laisvalaikio vieta. Tačiau ten atsidūrė paminklas, kuris tos vietos nepraturtina savo buvimu. Jis aktualioje vietoje, tačiau pats neaktualus, neleidžia tai vietai skleistis, nes yra biurokratinis, formalus ir eklektiškas", – pasakojo meno kritikė. Ji priminė ir tai, kad dar prieš statant V.Kudirkos skulptūrą buvo kilę įvairiausių diskusijų, vėliau prie paminklo priderintas spalvotas apšvietimas, tekantis vanduo. Tik, matyt, patrauklumo tai nepridėjo.

Išties tokių, anot menininkės, politizuotų skulptūrų ar monumentų pilnas Gedimino prospektas. Tiesa, atrodo, kad daug diskusijų keliantis Lukiškių aikštės skulptūros projektas yra neką mažiau politizuotas, o viešojoje erdvėje net kyla diskusijų: ar apskritai ten skulptūra reikalinga?

"Man, pavyzdžiui, atrodo, kad čia visiškai nieko nereikia, ta aikštė turėtų būti skirta žmonėms. Juk pati pirmoji aikštės paskirtis buvo būtent turgaus aikštė. Nebūtina viso prospekto paversti politikos ideologijų ženklu", – vyraujančią nuomonę apibendrino J.Marcišauskytė-Jurašienė.

Politikų įrankis

Kodėl dauguma gerų ir aktualių skulptūrų šiandien yra užmirštos arba apie jas tiesiog net nekalbama? Nes visuomenei brukamos tos, kurios tarnauja ne žmonėms ir miestui, o politikai ir tam tikroms bendruomenėms.

"Geriau kalbėti apie gerus skulptūrų pavyzdžius, kurie yra neaktualūs dėl to, kad visuomenė tiesiog neatkreipia į juos dėmesio. Vilniuje iš tiesų itin daug paminklų, tačiau gana mažai dekoratyvinių skulptūrų. Tokių skulptūrų, kuriomis miestiečiai iš tiesų galėtų džiaugtis ir nebūtų priversti nuolat galvoti apie skaudžius istorinius įvykius. O juk yra ir tokių skulptūrų, kurios nei meniškai vertingos, nei aktualios visuomenei, nei apskritai reikalingos.

Vilniaus savivaldybės duomenimis, mieste šiuo metu yra 75 paminklai, atminimo ženklai bei skulptūros ir 190 atminimo lentų. Tiesa, yra nemažai skulptūrų, kurios neįtrauktos į jokius sąvadus, kai kurios stovi privačių įmonių ar bendruomenių (pavyzdžiui, švietimo įstaigų) erdvėse, kurios gana viešos, todėl sunku pasakyti, kiek jų esama iš viso.

Kalbant apie nusipelniusių asmenybių atminimo įženklinimus mieste, iki 2007 m. Lietuvoje egzistavo visuomeninė Pavadinimų komisija, vertinusi naujai siūlomų paminklų tikslingumą ir meninę vertę. Tačiau dabar kai kurie paminklai atsiranda be ekspertų nuomonės. Šiuo metu naujus įženklinimus mieste kuruoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Dešimtukas, kurio nereikia užmiršti

Su meno kritike J.Marcišauskytė-Jurašiene, šiuo metu kaip tik rengiančia leidinį – kultūrinį gidą apie Vilniuje esančias skulptūras bei paminklus, aplankėme 10 pakeliui esančių centre ir senamiestyje pastatytų skulptūrų. Kalbėjome apie tuos skulptūrinius objektus, kurie yra verti dėmesio, tačiau pamiršti ar nepelnytai ne tokie aktualūs, kokie galėtų būti.

1. Miestiečiui galėtų būti įdomi ant Senosios Vilniaus miesto elektrinės, dabartinio Energetikos ir technikos muziejaus (Rinktinės g. 2), bokštelio besipuikuojanti Boleslovo Balzukevičiaus "Elektra". Kaip menotyrininkė pasakojo, pats skulptūros autorius buvo vienas pirmųjų dekoratyviosios skulptūros meistrų XX a. pradžios Vilniuje. Prie šio elektrinės pastatymo prisidėjęs vienas įtakingiausių tuomečių Vilniaus žmonių, bankininkas ir filantropas Juozapas Montvila, – jis buvo skulptoriaus mecenatas.

"Elektra" – tai "nueinančios gadynės" alegorija: po moters kojomis parkritęs šviesos apakintas vyras su gęstančiu deglu rankoje simbolizuoja dujinį apšvietimą, kuris, atsiradus elektrai, tapo praeitimi. Ar dažnas miestietis pastebi vyro figūrą? O alegorija yra apie tai, kad gyvenimas keičiasi ir eina į priekį. Manoma, kad "Elektra" tuo laikotarpiu buvo kone pirmoji ne religinio ar ideologinio pobūdžio monumentali miesto skulptūra.

Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta ir be jokio motyvo atiduota į metalo laužą, ir tik 1994 m. ją atstatė skulptorius Petras Mazūras.

2. Skulptūra, dėl kurios užmaršties labiausiai gaila, – Konstitucijos prospekte eglučių šakų užstojamas garsaus skulptoriaus Mindaugo Navako "Fantastinis žvėris". Nors, kaip menotyrininkė pasakojo, pats autorius per daug šios skulptūros viešinti nelinkęs, nes jo darbų stilius vėliau gerokai keitėsi, kūrinys yra stiprus idėjiškai.

"Kai ji buvo pastatyta, skulptūros kontekstas atrodė kitaip. Tada buvo naujai projektuojamas dešiniosios Neries krantinės pastatų kompleksas, stovėjo universalinė parduotuvė, viešbutis "Lietuva", viskas stipriai plėtėsi ir reikėjo kokių nors skulptūrinių akcentų", – pasakojo J.Marcišauskytė-Jurašienė. "Fantastinis žvėris" buvo pastatytas tuomet egzistavusio "Turisto" viešbučio kiemelyje.

Nuo Konstitucijos prospekto nematoma ir daug kam nežinoma skulptūra – mitologinė būtybė grifonas – anuomet simbolizavo senamiesčio sąsają su naujai besikuriančia miesto dalimi kitapus Neries. Grifono motyvas pasiskolintas iš Aušros vartų dekoro.

3. Svarbi Vilniuje ir kita M.Navako skulptūra – Kauno gatvėje esantis "Kablys". Tai yra "įvietinto" meno pavyzdys – tai reiškia, kad skulptūrai labai svarbus yra kontekstas ir aplinka. Šiuo atveju, pasak pašnekovės, labai svarbus pats geležinkelininkų rūmų pastatas. Tai stalinistinio tipo statinys, sovietmečiu garsėjęs diskotekomis.

Vietoje, kurioje įmontuotas "Kablys", anksčiau buvo sovietinis herbas. Skulptūros forma primena herbe buvusį pjautuvą.

"Į pastatą įsirėžusi skulptūra demonsturoja konfliktą, priešpriešą. Tai lyg skulptūros ir architektūros kova, kuri turi ideologinę potekstę. M.Navako skulptūra gali simbolizuoti nepriklausomos Lietuvos žmogaus susidorojimą su negatyvia savo šalies praeitimi, parodyti, jog nesame praeities vergai ar aukos", – aiškino pašnekovė. Ši skulptūra parodo gebėjimą kūrybiškai interpretuoti savo praeitį, o ne tik skųstis dėl patirtų kančių ir nuoskaudų.

4. Puikiai į urbanistikos kontekstą "įsipaišanti" Stanislovo Kuzmos "Sutartinė" stūkso priešais buvusį "Lietuvos" viešbutį, dabar jau vadinamą kitaip. Ši skulptūra ir buvo pastatyta specialiai viešbučiui, nes vietai, kur lankėsi daug aukšto rango svečių iš užsienio, reikėjo kokio nors su viešbučio pavadinimu susijusio akcento.

Skulptūra atspindi puikią architektūros ir skulptūros harmoniją: griežtų linijų pastatą skulptūra "suminkština", jis neatrodo toks atšiaurus. Tačiau svarbiausia – pats skulptūros autorius, kurio darbų meninė vertė daro juos aktualius iki šių dienų.

Beje, yra vienas itin įdomus faktas: skulptūrą šiai vietai turėjo sukurti kitas talentingas skulptorius Gediminas Karalius. Tačiau jo paslaugų atsisakyta, manoma, dėl nesutarimų su tuomete komisija, atrinkusia skulptūros autorių.

5. Viena žinomiausių Vilniaus skulptūrų – Juozo Mikėno "Kregždės" – yra objektas, iš esmės keičiantis Neries krantinės peizažą.

"Erdvė aplink ją nesutvarkyta ir dar nepatraukli. Į viską galima pažiūrėti kūrybiškai: užtektų, jei ten atsirastų kokių nors suoliukų, "pufų", žaidimų stalų", – nuomonę dėstė meno kritikė. Ji taikliai pastebėjo, kad skulptūra būtų populiaresnė, jei ten atėjęs jaunimas turėtų kur prisėsti, pabūti. Tai galėtų tapti puikia rekreacine vieta.

6. Skulptūrinis objektas, į kurį tikrai turėtų būti atkreiptas dėmesys, yra ir pačioje Lukiškių aikštėje. Tai nėra tipinė skulptūra, o tik paminklinė plokštė. Nors ne dekoracinę funkciją atliekanti, 1920 m. pastatyta plokštė yra skirta 1963 m. sukilimo aukoms: Juozui Kalinauskui ir Konstantinui Sierakauskui, kurie šioje aikštėje ir buvo nužudyti.

Dėmesį derėtų atkreipti dėl dviejų dalykų: pirma, plokštėje iškaltos sukilėlių gimimo datos yra neteisingos ir daug metų niekas klaidos neištaiso. Antra, plokštė šiuo metu yra visiškai nematomoje praeiviams vietoje, užstojama medžių, pačiame Lukiškių aikštės pakraštyje.

7. Vieną linksmiausių Vilniaus skulptūrų, Eimanto Ludavičiaus sukurtą "Šunį su akiniais", reikėtų paminėti jau vien dėl to, kad tai yra viena mėgstamiausių miestiečių skulptūrų.

"Skulptūra miestiečiams visada patiko. Ji užsakyta optikos salono. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje čia stovėjo kito šuns, dobermano, skulptūra, tik kiek mažesnė. Tą skulptūrą visi mėgdavo, liesdavo, savininkai net bijojo, kad ją kas nors pavogs, o vieną dieną taip ir nutiko", – pasakojo J.Marcišauskytė-Jurašienė. Po kurio laiko čia atsirado naujas dobermanas, tik su akiniais, kurį prospektui grąžino menininkas Eimantas Ludavičius, taip sujungdamas praeitį su dabartimi.

8. Matyt, viena neaktualiausių Vilniaus miesto skulptūrų, kurios apskritai dauguma niekada net nėra pastebėję, – Pylimo gatvėje į žolės ir medžių kompoziciją "įrėminta" Romano Kazlausko "Verknė".

Tai vienas pirmųjų puošybinės skulptūros pavyzdžių Vilniuje sovietmečiu. 7-ajame dešimtmetyje buvo susirūpinta viešųjų erdvių praturtinimu dekoratyviais akcentais, tad įvairiuose skvereliuose pradėti statyti skulptūriniai objektai.

"Ši skulptūra buvo skirta Birštono viešajai erdvei. Tačiau tada negautas leidimas statyti skulptūrą, o tuometis vyriausiasis Vilniaus architektas leido ją pastatyti čia. Ji gali būti "įvietinta" tuo požiūriu, kad ji vaizduoja upę. O būtent čia, anot miesto tyrinėtojų, anksčiau tekėjo Kačergos upelis. Tik kad skulptūroje vaizduojamas Birštono upelis – Verknė.

Alegoriška skulptūra vaizduoja moters kūną, kuris ir siejamas su upės bangavimu.

9. Dar viena S.Kuzmos skulptūra "Vilniaus miesto sargybinis" atkreipia dažno praeivio dėmesį, tačiau jos prasmę žino ne visi.

Varinė skulptūra simbolizuoja senojo Vilniaus gynybinius vartus saugojusį sargybinį, tačiau nėra suasmeninta. Skulptūra svarbi, nes skirta sostinės 650-osioms paminėjimo metinėms. O ir atsirado ant Pilies gatvėje esančio namo kampo ne visai legaliai, įtikinus, kad ji tėra dekoratyvus akcentas.

"Sargybinį S.Kuzma sukūrė prieš tai gerai išstudijavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karžygių šarvus ir ginklus. Bet įdomiausia, kad šio karžygio veidas sukurtas pagal gero S.Kuzmos bičiulio, vyresnio kolegos, žymaus grafiko Rimtauto Gibavičiaus, portretą, turėjusį "riteriškų bruožų", – pasakojo J.Marcišauskytė-Jurašienė. Gedimino stulpai riterio skyde atsirado tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

10. Dėmesio vertas Pranciškonų vienuolyno kiemelyje esantis Juozapo Montvilos paminklas, kuris, atrodo, dažnai prisimenamas jaunimo. Tačiau daugelis nežino, kas toks buvo J.Montvila.
Pranciškonų vienuolyno kiemelis yra tarsi specialiai suprojektuotas šiai Boleslovo Balzukevičius skulptūrai, vaizduojančiai iš esmės įtakingiausią bankininką ir filantropą cariniame Vilniuje.

J.Montvila ne tik buvo meno mecenatas, bet ir įvairiausių paramos organizacijų steigėjas, įdėjęs daug energijos į Vilniaus visuomenės gyvenimo gerinimą. Jo lėšomis taip pat buvo sutvarkytos ir paties Pranciškonų vienuolyno patalpos, todėl paminklas jam stovi būtent šioje vietoje.