A. Mamontovas: kodėl mes bijome būti savimi?

  • Teksto dydis:

Kviesdama pavežėją, nuvešiantį mane į naujus Andriaus Mamontovo namus itin gražiame ir labai miškingame sostinės rajone, jaudinuosi labiau nei prieš pirmą pasimatymą.

Ne todėl, kad nepasiruošiau interviu ar bijau savo autoritetingo pašnekovo. Netrukus 54-ąjį gimtadienį švęsiančią šalies muzikos legendą teko kalbinti daugybę kartų. Širdis dreba, nes karantino, kaip ir kaimo, iš žmogaus taip lengvai neišvarysi – nežinau, kaip jums, bet man dar sunku bendrauti su žmonėmis ne per ekraną, o tiesiog sėdint vienas prieš kitą prie stalo. Laimei, prieš pokalbį manęs laukia nedidelė ekskursija po namus, prasidedanti nuo apsilankymo jo jaukioje įrašų studijoje su vaizdu į pušyną. Jaudulys kiek apmažėja, ir jau nebedrebančiu balsu pradedu klausinėti apie naują albumą, kuris dar neturi pavadinimo, būsimus koncertus bei kitus įdomius dalykus.

Kiekvienam menininkui yra svarbiausia ta vieta, kurioje jis kuria. Nesistebiu, kad Andrius kaip vaikas nauju žaislu džiaugiasi savo įrašų studija, kuri primena elektroninių muzikos instrumentų muziejų. Aprodydamas savo darbo kambarį juokiasi, kad veikiausiai ne visus savo divaisus įrašuose spėjo panaudoti – vien klavišų yra per 20.

– Ar tau patinka kurti namuose? Kiti specialiai nuomojasi patalpas, kad galėtų susikaupti kūrybai.

– Aš visada norėjau namie turėti studiją, kurioje galiu dirbti tada, kada noriu, bet kuriuo paros metu. Kad nereikėtų važiuoti per pusę miesto – kol apsirengi, kažkur nuvažiuoji, tas impulsas, idėja gali išgaruoti.

Daug metų gyvenome bute. Jis buvo gana didelis, bet mano darbo kambarys buvo mažas, vos keli kvadratiniai metrai. Tame mažame kambariuke aš įrašiau albumus „Tyla“, „Saldi juoda naktis“, „Elektroninis dievas“, „Perlai ir sakuros“. Ten buvo įrašytos vokalo, įvairių instrumentų partijos, atlikti redagavimo darbai. Tik garso suvedimas buvo atliktas kitur – paprastai tuos failus siunčiu kolegai, kuris jau juos sumiksuoja ir suveda, pakoreguoja skambesį.

Per daug metų prisikaupė įvairių muzikos įrašams skirtų įrenginių. Aš labai mėgstu technologijas – jeigu man pasirodo įdomus kažkoks instrumentas, efektas ar priedėlis, aš jį nusiperku. Taigi tame kambarėlyje tie visi daiktai jau sunkiai tilpo.

Sutapo aplinkybės, kad dar prieš karantiną nusipirkome namą miške. Taip, vaizdas pro langą puikus. O kai ryte pradeda giedoti paukščiai, suprantu, kad jau laikas eiti miegoti (juokiasi). Beje, čia labai lengvai galima įrašyti jų giesmes ir panaudoti įrašuose. Rytais čia būna neįtikėtinas alasas.

–  Tai gal naujame albume išgirsime paukščių balsų?

– Kada nors išleisiu ambientinį dešimties valandų trukmės albumą su paukščių garsais (juokiasi).

–  Kokie tau buvo karantininiai metai?

– Mano gyvenimas per karantiną nelabai kuo pasikeitė – tik nebuvo kelionių ir koncertų. Tiesą sakant, kelionių dar ir nepasiilgau – esu nemažai prisivažinėjęs, tad džiaugiuosi galėdamas pabūti namuose. O ar pasiilgau koncertų, matyt, suprasiu užlipęs ant scenos.

Andrius Mamontovas. / G. Jauniškio nuotr.

– Na, iš tiesų tau dar visai neblogai pasisekė, kalbant apie koncertus 2020-aisiais. Turą teko perkelti iš pavasario į rudenį ir dėl karantino nespėjai surengti vos vieno koncerto...

– Taip, atšaukėme tik vieną koncertą Plungėje. Karantiną aš priėmiau natūraliai  – supratau, kad tų aplinkybių tiesiog negaliu pakeisti. O kai negali pakeisti – prisitaikai. Kaip sakė Bruce‘as Lee, turi būti kaip vanduo – jeigu neišeina pratekėti pro vieną akmens pusę, bandyk pro kitą. Jeigu nori būti kietas, sušalk į ledą.

Smagu, kad jauni žmonės atranda senas mano dainas. Bet tai natūralu, juk aš jas parašiau irgi būdamas jaunas, tad jos jiems suprantamesnės. Dabartines dainas jie galbūt atras vėliau, kai jiems sueis 50 metų.

Negali sėdėti ir pykti ant aplinkybių. Tai yra laiko ir jėgų švaistymas. Pagalvojau, ką galiu padaryti gero, tą ir dariau. Per karantiną užsiėmiau kūryba, tvarkiau ir skaitmenizavau savo videoarchyvus. O dar tie naujakurių rūpesčiai. Žinoma, gyvenimas buvo tikrai sulėtėjęs. Kartais praeidavo diena ir jos pabaigoje suprasdavau, kad taip nieko ir nenuveikiau. Tada pagalvodavau: ar būtinai šiandien tai turėjau padaryti? Ar kas nors pasikeis, jeigu padarysiu rytoj? Tokia karantininė logika įsijungdavo – juk visas pasaulis sustojo, ne tik aš. 

–  Kai kurie menininkai skundėsi, kad per karantiną kurti nesisekė. O kaip buvo tau?

–  Aš, priešingai, daug dirbau studijoje, nes pagaliau turėjau laiko vien tik kūrybai. Įrašiau naują albumą, kurį išleisiu vasaros pabaigoje arba rudenį. Pastaruosius penkiolika metų šalia kūrybos buvo labai daug kitokios veiklos – organizacinės, visuomeninės. Kad galėtum kažką sukurti, reikia į tą kūrybą pasinerti. Jeigu turi jai vos valandą per dieną, net nespėji įeiti į reikalingą nuotaiką, atmosferą. Kūrybai reikia skirti daug laiko – turi pabūti su savo mintimis ir idėjomis. Užtat pastaraisiais metais ir albumus išleisdavau tik kas trejus ar ketverius metus. Tais senais „Foje“ laikais leisdavome kone po albumą kasmet. Bet tada aš kiekvieną vakarą grįžęs namo sėdėdavau ir brazdindavau gitara. Tik nuolatinis kūrybinis veikimas duoda rezultatų. Deja, iki karantino užsiimti vien tik kūryba neturėjau galimybių. Taigi per karantiną įrašiau naujų dainų albumą ir nemažai ambientinės, elektroninės muzikos. Pastarąją atliksiu Nidoje, viename Lietuvos kultūros sostinės renginių, šių metų pabaigoje. O kada pristatysiu naują albumą – dar neaišku.

– Per karantiną dėl savo pasisakymų skiepų tema socialiniuose tinkluose sulaukei neapykantos žinučių. Kodėl tai darei?

– Nežinau, kodėl esu kaltinamas skiepų propaganda. Iš tiesų parašiau gal tris ar keturis įrašus apie juos, kad pasiskiepijau ir rekomenduoju tą patį padaryti visiems.

Reakcija tokia, nes žmonės jaučiasi nesaugūs, yra pilni baimės, nepasitikėjimo valdžia, savimi, ateitimi. Daugelio žmonių psichologinė būsena susvyravusi dėl pandemijos. Įsivaizduok, sėdi šeima su keliais mažais vaikais beveik metus uždaryta bute... Įtampa, trintis vis auga, aišku, norisi kažkam suversti kaltę, tad vaidenasi sąmokslai, kad valdžia mus specialiai nuodija, stumdama tas vakcinas.

Skeptikai aiškina, kad skiepytis blogai, nes vakcinos sukurtos per greitai, eksperimentinės. Bet čia totali nesąmonė. Žmonės pamiršta, kad kai kurios vakcinos ilgiau kuriamos dėl to, kad tiesiog reikia daugiau laiko informacijai apie jas surinkti. Pasaulinės pandemijos metu informacija apie užsikrėtimus, simptomus, padarinius suplaukia terabaitais. Sutelktos geriausių pasaulio mokslininkų pajėgos. Jie tarpusavyje dalijasi atradimais, kad tik pagreitintų vakcinų kūrimą ir nereikėtų sėdėti namuose. Niekam nenaudinga, kad pasaulis stovi.

Andrius Mamontovas. / G. Jauniškio nuotr.

Netgi George‘ui Sorosui, kurį antivakseriai kaltina sugalvojus koronaviruso sąmokslą prieš žmoniją. Žmonės jaučiasi nesaugūs, tiki tomis išgalvotomis kvailystėmis, kurias kažkas labai sąmoningai skleidžia ir skaldo mus, verčia pyktis tarpusavyje. Tai naudinga nebent priešams už mūsų šalies ribų. Gaila, kad žmonės leidžia tiems priešams pasiekti norimų rezultatų.

– Žmonės grasino išmesti tavo plokšteles, neiti į koncertus... Ar tokios reakcijos tikėjaisi?

– Na, kažkada JAV tūkstančių tūkstančiai degino „The Beatles“ plokšteles dėl to, kad jie pasakė, kad yra populiaresni už Jėzų. Ar JAV iki šiol nemėgsta „The Beatles“? Ne, juos ten dievina. Čia yra momentinis emocijos prasiveržimas. Kai esi žinomas ir tavo nuomonė nesutampa su kažkieno nuomone, natūralu, kad tas kažkas piktinasi ir bando paveikti tave tokiomis žinutėmis kaip „trinu muziką iš savo kompiuterio“. Norisi tokiam atsakyti, kad jeigu būtum legaliai atsisiuntęs, tai tikriausiai netrintum. Kažkas parašė, kad išmetė mano plokšteles. Sakau – be reikalo, geriau būtum pardavęs ir vieną kitą šimtą eurų įsidėjęs į kišenę.

Taip, pasaulis įkrito į gilią duobę. Kai kurios šalys puikiai tvarkosi, o kai kurios nesitvarko visai ir  vėl skleidžia užkratą į tas šalis, kurios susitvarkė. Suprantu, kai kurios šalys tam tiesiog neturi pinigų. Bet yra šalių, kurios tiesiog to nenori. Pavyzdžiui, dabar Rusijoje baisūs dalykai darosi. Kai Europa tvarkosi su virusu, ten jis toliau siautėja. Taigi, nenustebkime, kai iš ten ateis kokia nauja atmaina.

Kažkuria prasme, tai tas šaršalas dėl skiepų yra feisbuko burbulo reikalai. Neseniai buvau Nidoje, priėjo prie manęs vyriškis. Sako: „Andriau, aš visada klausiau jūsų muzikos, ji padarė didelę įtaką, visada ėjau į jūsų koncertus. Man taip skaudu, kad tuos skiepus propaguojate ir veliatės į politiką.“ Paaiškinau, kad ne politikai tą vakciną sukūrė, o mokslininkai. Politikai tik prašo žmonių, kad skiepytųsi ir kad greičiau ta pandemija baigtųsi. Tada jis sako: „Ačiū, kad pasišnekėjom, ateisiu į koncertą.“

Įsivaizduoju, didelė dalis konfliktų įvyksta todėl, kad mes savo nuomonę reiškiame raštu. Tu iš tiesų nematai, kaip žmogus jaučiasi ir ką nori pasakyti. Perskaitai komentarą savo vidiniu piktu balsu ir tada atrodo, kad žmogus piktai parašė, nors galbūt gyvai kalbantis taip neatrodytų. Visas dabartinis emocinis fonas, manau, yra karantino padarinys. Na, ugnį dar pakursto tie influenceriai-antivakseriai, kurie rašo labai emocingai ir tai žmones užkabina. Jų įrašuose nerasi argumento, patvirtinto fakto. Mano patarimas būtų toks: jeigu skaitote kažkokią informaciją ir jums sukyla emocijos, vadinasi, kažkas negerai (šypsosi). 

– Esi gana aktyvus socialiniuose tinkluose, palyginti su kitais kūrėjais, kurie viso labo dalijasi naujienomis apie save.

– Gal tau taip atrodo dėl to, kad esi tarp mano feisbuko draugų ir matai mano veiklą ten (šypsosi). Rašau retokai, kai noriu paironizuoti ar ką nors rimto pasakyti.

– Gal jau susidraugavai ir su „TikTok“?

– Turiu paskyrą, esu ir kelis įrašus įkėlęs, bet supratau, kad čia ne mano formatas ir ne mano auditorija. Na, arba mano gerbėjų ten yra labai mažai. Šiaip „TikTok“ yra smagus dalykas, jeigu visiškai nori užmušti laiką ir nori išmesti kelias valandas iš savo gyvenimo (juokiasi). Žiūri video ir nepastebi, kaip praeina dvi valandos.

– Grįžkime prie muzikos. Netrukus vyks keli koncertai (išleidus mūsų žurnalą bus dar likę bent pora – liepos 23 d. „Midsummer“ festivalyje Vilniuje, vėliau – Klaipėdoje), kuo jie bus ypatingi?

– Nusprendžiau keliuose koncertuose pagroti vien tik „Foje“ dainas, kurios sukurtos 9–10 dešimtmečiais. Su dabartine savo grupe pasistengėme, kad dainos skambėtų taip pat, kaip jos skambėdavo grojant su „Foje“ muzikantais. Kitaip tariant, stengiamės groti paprastai, neperkrauti dainų. Žinoma, koncertuose atliksiu ir naują dainą „Hiberpolė“, kuri neiškrenta iš bendro konteksto, nes primena „Foje“ laikų kūrybą.

– Ar tavo naujoji daina „Hiperbolė“ apibrėžia, ko tikėtis iš naujo albumo?

– Ne visai. Ši daina puikiai įsipaišo į albumą, bet visų jo spalvų tikrai neatspindi. „Hiperbolė“ – viena energingesnių albumo dainų, bet jame bus nemažai ir lėtesnių kūrinių. Neturėjau kažkokio labai konceptualaus albumo plano, tik stengiausi, kad jame nebūtų nieko nereikalingo.

– Šiuo metu Nidoje galima pamatyti bendrą tavo ir Jolitos Vaitkutės instaliaciją „Juodas miškas“, prieš metus su Jolita Nacionalinėje dailės galerijoje kūrėte instaliaciją „Skambina“. Prašau papasakoti apie jūsų bendrą kūrybą plačiau.

– Su Jolita jau seniai esame kalbėję, kad būtų įdomu sujungti garsą su vaizdu ir padaryti kažkokį bendrą meninį projektą. Pernai vasarą pagaliau tam pribrendome – rinkome senus telefonus, juos preparavome ir ardėme, kad jų skleidžiami garsai susijungtų į kažkokį ritminį derinį. Išėjo smagus meditacinis kūrinys ir jau tada supratome, kad tarp mūsų yra gera sinergija ir galime kartu generuoti smagias idėjas. Beje, Jolitos vyras Silvestras irgi yra mūsų komandos narys ir prisideda prie bendrų projektų.

Andrius Mamontovas. / G. Jauniškio nuotr.

Jau anksčiau buvau kalbėjęs su „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ organizatoriais dėl bendrų renginių. Pagalvojau, kad būtų gerai jiems pasiūlyti bendrą kūrinį su Jolita. Praėjusį rudenį nuvykome kartu su komanda į Nidą, kur praleidome keletą dienų bendraudami su miesto valdžia, gamtosaugininkais. Rinkomės vietas, generavome idėjas. Apsistojome ties viena, kuri atrodė įdomiausia, sėkmingiausia ir lengviausiai realizuojama.

Karantiną aš priėmiau natūraliai – supratau, kad tų aplinkybių tiesiog negaliu pakeisti. O kai negali pakeisti – prisitaikai.

Kodėl rinkomės ekologiją? Pagalvojome, kad visa Kuršių nerija yra žmogaus rankomis sukurta – ten kadaise šeimininkavę vokiečiai sodino medžius, kad nenuslinktų kopos. Todėl ir tas miškas atrodo idealus – nesusimąstome, kad taip yra dėl to, jog žmogus ten viską nuolat koreguoja. Lygiai taip pat žmogus gali visą tą grožį ir sunaikinti, pavyzdžiui, numetęs nuorūką.

Prisiminkime 2006-aisiais Kuršių nerijoje siautėjusį gaisrą. Gamtosaugininkams ir kitiems Kuršių nerijos parko darbuotojams tai labai jautri tema. Mūsų instaliacija iki ašarų sujaudino parko direktorę – tas juodas taškas žaliame miške jai priminė tuos įvykius, kupinus nerimo ir nesaugumo jausmo. Ši instaliacija – tarsi priminimas mums visiems, kad žmogus, prisiliesdamas prie gamtos, gali ir kurti, ir naikinti.

Mano misija buvo pavaizduoti degančio medžio poškėjimą, o tai padariau pasitelkdamas vinilinių plokštelių traškesį. Žinau, kad žmonėms tikrai patinka ši instaliacija. Mums irgi šis darbas paliko įspūdį, todėl manau, kad tikrai su Jolita kartu dar nuveiksime kažką panašaus. Jau turime vieną gana konkretų sumanymą, kurį būtinai įgyvendinsime.

– Instaliacijos Nidoje misija – atkreipti dėmesį į ekologijos problemas. Kiek tau rūpi ekologija?

– Viskas susideda iš mažų dalykų. Jeigu mes visi kasdien numesime bet kur bent po šiukšlę, Žemė virs dideliu šiukšlynu. Ir priešingai – jeigu visi pakelsime bent po nedidelę šiukšlę, taps gerokai švariau. Aš nesuprantu žmonių, kurie nuveža savo šiukšles ir išverčia miške. Kaip galima nesuprasti, kad esame gamtos dalis ir šiukšlindami miške šiukšliname patys save. Sakyčiau, ekologijos tema man, kaip ir daugeliui žmonių, yra geriau suprantama per tokius konkrečius, nors mažus ir paprastus, dalykus, nuo kurių viskas prasideda ir kuriais viskas pasibaigia. Iš tiesų daugėja žmonių, kurie skiria tam daug laiko, galime tik didžiuotis jais.

Džiaugiuosi, kad pasaulyje įgyja pagreitį vegetarizmas ir veganizmas. Toks gyvenimo būdas – taip pat vienas iš klimato kaitos problemos sprendimo būdų. Vis daugiau žmonių supranta, kad nebūtina žudyti gyvūnų, kad gautum reikalingo maisto. Geriau suvalgyti tuos gyvuliams skirtus grūdus pačiam, užuot valgius jais maitintą gyvūną. Šis procesas negreitas, žinoma, nes dar daug stigmų turime.

Be valdžios įsikišimo sunku tikėtis didelių pokyčių. Ji turi geresnių priemonių kovoti su ekologijos problemomis, tam mes juos ir išrenkame. Ką jau kalbėti apie pasaulio galingųjų susitarimus ir konvencijas. Bet reikia ir kiekvieno mūsų iniciatyvos – galima pradėti nuo tokių paprastų dalykų kaip šiukšlių surinkimas, rūšiavimas ar mažesnis vandens suvartojimas. Juk maži dalykai kartais perauga į didelius.

– Neseniai vyko ir Gatvės muzikos diena. Ar prisidėjai ją organizuojant, ar visi renginio reikalai – dukros Viktorijos rankose?

– Taip, renginį jau keletą metų iš eilės organizuoja mano dukra Viktorija. Šiemet, kaip ir pernai, renginys gal kiek kuklesnis dėl visiems suprantamų priežasčių. Bet jis tikrai reikalingas, ypač jauniems žmonėms, kurie turi galimybę parodyti savo talentus tiesiog gatvėje. Džiaugiuosi, kad ji vyksta ir kol kas nesustoja. Visąlaik organizatorių komandoje laukiame jaunų žmonių – 20–22 metų. Viktorija jau greit bus per sena ir ieškos pamainos (juokiasi). Tiems, kurie prisideda prie organizatorių, tai yra puiki galimybė išbandyti save, užmegzti naudingų pažinčių ir nuspręsti, ką nori veikti gyvenime. Šį renginį daug kas siūlėsi komercializuoti, didelės kompanijos siūlė pinigų. Bet mes atsisakėme – jis laikosi ant jaunų žmonių entuziazmo, norisi, kad taip ir liktų. Visas šio renginio grožis – kad tai tiesiog labai gaivališka, komerciškai nesuvaržyta šventė.

– Tavo sūnus Andrius taip pat pasirinko su muzika susijusį kelią – mokėsi groti būgnais, tapo berlyniečių grupės „Alien Grace“ nariu. Tikrai ne visi muzikantai nori, kad jų atžalos rinktųsi tą patį kelią.

– Nesakiau vaikams, kuo jie turi būti. Palikau visišką laisvę patiems spręsti, ką jie nori veikti gyvenime. Viskas, ko aš noriu, – kad vaikai būtų laimingi.

Andrius Mamontovas. / G. Jauniškio nuotr.

Beje, Andrius su savo grupe apšildys mano pasirodymą Klaipėdoje. Toje grupėje groja Didžiosios Britanijos ir Airijos šiuolaikinės muzikos instituto Berlyne studentai iš Maltos, Bulgarijos, Skandinavijos šalių. Jame mokėsi ir mano sūnus. Stilių pavadinčiau psichodeliniu progroku su folko elementais. Jie visi labai geri muzikantai, mums reikės pasitempti po jų pasirodymo (šypsosi). Andrius nelabai pasakoja, bet, kiek žinau, jau turi sutartį su leidybos kompanija, vieną dainą prodiusavo Stingo prodiuseris. Na, ir dėstytojai tame institute puikūs – pavyzdžiui, ten dirba ne kartą Lietuvoje koncertavęs atlikėjas Fink. Andrių mušti būgnus mokė buvęs Alice Cooper būgnininkas. Ten visi dėstytojai yra labai geri muzikantai, groję su žinomomis grupėmis ir atlikėjais.

Andrius taip pat dar groja ir kitų grupių ar atlikėjų įrašuose, koncertuose. Žodžiu, yra visiškai pasinėręs į muzikinę veiklą. Lietuvoje būna retai, per karantiną jo visai nebuvo Lietuvoje, kaip ir Viktorijos.

– Kad jau prakalbome apie jaunimo muziką... Ilgą laiką buvai tas žmogus, kuris padėdavo jaunoms grupėms užaugti – prodiusuodavai, kviesdavai kartu pasirodyti. Pastaruoju metu tuo neužsiimi. Kodėl?

– Kurį laiką man tai tikrai buvo įdomu, bet dabar nebeužsiimu, palaikau jaunimą nebent geru žodžiu, parekomenduoju pakviesti arba pats leidžiu pagroti prieš savo pasirodymus. Kodėl nustojau? Atsirado nemažai veiklos teatre, kine. Ilgainiui supratau, kad noriu skirti visą laiką tik savo muzikai ir nesiblaškyti. Matyt, tai ateina su amžiumi. Įrašinėti kitus atlikėjus kainuoja nemažai energijos.

– Dažnai klausydama madingų kūrėjų muzikos prisimenu legendinę Benjamino Gorbulskio frazę, kad visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai paimti. Labai daug senų dainų atgaivinama, perdaroma naujai. Seniai numirę muzikos stiliai irgi tarsi prikeliami naujam gyvenimui. Ar pats dar randi ko nors įdomaus savo išlavintai ausiai?

– Na, muzikoje seniai nebuvo revoliucijos, gal todėl ji kiek užsistovėjo. Paskutinė revoliucija įvyko, kai, atsiradus naujų technologijų (kompiuterių), gimė elektroninė muzika. Ankstesnė revoliucija įvyko tuomet, kai buvo sukurta elektrinė gitara ir atsirado rokas.

Matyt, reikia naujų technologijų, kad įvyktų dar viena muzikinė revoliucija. Tiesą sakant, ji jau vyksta. Na, pavyzdžiui, jau rengiami eksperimentai, kai muzika transliuojama tiesiai iš smegenų.

Dar nuolat atsigręžiama į keliasdešimt metų senesnę muziką. Pavyzdžiui, mano paauglystės laikais buvo atsigręžta į 6-ojo dešimtmečio muziką. Visai neseniai ant bangos buvo 8-ojo dešimtmečio muzika. Matyt, netrukus bus laikas 9-ajam dešimtmečiui. Dabar kaip tik kyla nauja technomuzikos banga. Šiuo metu labai madinga perkurti dainas, jungti tarpusavyje, regis, nesujungiamus dalykus.

Aš pastaruoju metu atrandu seną muziką iš naujo. Aną pavasarį, turėdamas laiko, pasidariau savo 200 mėgstamų atlikėjų ir grupių (9–10 dešimtmečių) sąrašą, pavarčiau dar tų laikų topus, prisiminiau pavadinimus, kuriuos buvau pamiršęs.

Perklausiau nemažą dalį šio sąrašo muzikos, imdamas visus albumus nuo pradžios iki galo, ir atradau labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir „Queen“ – atrodo, visi žinome apie juos viską, dainas visas girdėję. Bet taip nėra. Nuo pradžios iki galo klausydamas kažkokios grupės diskografiją, gali įvertinti, kuris jos kūrybos periodas buvo įdomiausias, kuris – blogiausias, kaip ta kūryba kito ir pan. Perklausydamas „Pink Floyd“ aptikau, kad tikrai ne visas dainas žinau – gal užmiršau, o gal ir nebuvau visai girdėjęs. Visas patikusias dainas iš to didžiulio archyvo susimečiau į telefoną ir dabar turiu tarsi savo asmeninį radiją, kuris groja tik mėgstamus kūrinius.

– Kad jau prakalbome apie plačiuosius muzikos vandenis... Kaip manai, kodėl nė vienam Lietuvos atlikėjui nepavyko užkariauti tarptautinės muzikos rinkos? Ar mūsiškiai stokoja originalumo? O gal neturime gerų muzikos vadybininkų, kurie per savo ryšius padėtų pasiekti platesnį klausytojų būrį?

– Ten Walls pavyko atsidurti Didžiosios Britanijos populiariausių kūrinių tope (UK Top 40), bet koją pakišo jo netinkamas požiūris į lygias žmonių teises. Tai labai liūdna. Jis ir buvo pirmasis Lietuvos atlikėjas, užlipęs ant tokio aukšto laiptelio. Man labai gaila, kad taip nutiko, jis labai talentingas muzikantas, turintis gerą skonį ir kuriantis puikią elektroninę muziką.

Andrius Mamontovas. / G. Jauniškio nuotr.

Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl nepatenkame į didžiąsias rinkas, yra tai, kad, skirtingai nei didžiosios šalys, neturime tokios didelės šou verslo mašinos, kuri garantuotų didesnę sklaidą ir pasiekiamumą. JAV, Didžioji Britanija, Švedija – ten yra visai kiti masteliai. Dar mums pritrūksta kokybės, bijome būti originalūs. Norime atitikti kažkokius standartus, norime skambėti kaip kažkas jau skamba. Man geriausias pavyzdys – islandų muzikos grupės ir atlikėjai, kurie visiškai laisvai save išreiškia, turi savitą stilių, netgi dažnai dainuoja islandiškai. Nepaisant to, jų muzika skamba plačiai visame pasaulyje. 

– Pats kažkada taip pat svajojai būti išgirstas užsienyje. Ar šita svajonė tebegyva?

– „Foje“ laikais turėjom planą minimum (tapti populiariausia grupe Lietuvoje) ir planą maksimum (tapti populiariausi pasaulyje). Žinoma, tai buvo tik jaunatviškas maksimalizmas. Tikrai apie tai nebesvarstau. Einu savo kūrybiniu keliu, ir tiek. Ilgainiui supratau, kad man geriausia save išreikšti lietuvių kalba. Bet net ir rašydamas dainas pagal lietuviškus tekstus jau nebemąstau, ar jos pateks į topus ir pan. Stengiuosi parašyti geriausią dainą, kokią galiu tuo metu. Nebevarginu savęs kažkokiomis užduotimis ar nusistatymais. Dainuoju tik lietuviškai, bet juk labai daug lietuvių gyvena pasaulyje, nuolat važiuoju jiems koncertuoti. Keliauju daugiau, nei keliaučiau dainuodamas angliškai. Tos dainos lietuvių kalba mūsų tautiečiams užsienyje yra reikalingos, svarbios, ir tai mus jungia vienus su kitais.

– Kokių dar turi svajonių, susijusių su kūryba?

– Nebesinori kalbėti lozungais kaip jaunystėje, kad jeigu pavyks pagroti Sporto rūmuose, tai galėsiu lipti nuo scenos. Noriu tęsti tai, ką darau, – groti ir džiuginti žmones, sukurti gerų dainų, gerų albumų. Būtų įdomu parašyti muzikos teatrui ar kinui. Jeigu pasiūlytų dirbti įdomūs kūrėjai, tikrai vėl pamėginčiau.

Tarp mano gerbėjų yra ir vyresnių, ir jaunesnių žmonių. Smagu, kad jauni žmonės atranda senas mano dainas. Bet tai natūralu – juk aš jas parašiau irgi būdamas jaunas, tad jos jiems suprantamesnės. Dabartines dainas jie galbūt atras vėliau, kai jiems sueis 50 metų (šypsosi).


Šiame straipsnyje: Andrius Mamontovaskoncertas370

NAUJAUSI KOMENTARAI

Gylys

Gylys portretas
Na mamontovas tikrai nebijo buti savimi. Visa gyvenima pravaiksciojo su gaidzio sukuosena.

Suopis

Suopis portretas
Nevilti seja su sacharinu maišyta

Nu nu

Nu nu portretas
Susimete? Pink Floyd dainas???
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių