Poetą Adomą Mickevičių savu vadina ne tik lietuviai, bet ir žydai, baltarusiai, lenkai. Pastarieji, itin mėgstantys lankyti su juo susijusias vietas, Kaune pakraupsta.
Akį rėžia šiukšlės
Palei Ąžuolyną besidriekiančiame A.Mickevičiaus slėnyje – nejauku. Čia atvedantis asfaltuotas takas vietomis užneštas storu smėlio sluoksniu, iš abiejų pusių apaugęs metrinėmis piktžolėmis ir jose paskendusiais kadaise originaliais, iš medžio išskobtais suolais bei nelegalia laužaviete.
Šis apleistas takas atsiremia į prišnerkštą, surūdijusiais turėklais tiltelį per Girstupio upelį. Nuo jo atsiveriantis vaizdas mažai kuo skiriasi nuo jau matyto. Tiesa, šiemet čia radosi naujas subtilus akcentas – Lietuvos vardo 1000-mečiui pasodintas ąžuoliukas, tačiau ir jis skendi sodriose vasaros žolėse.
Šalia istorinio akmens, ant kurio mėgo sėdėti A.Mickevičius, įrengta aikštelė byloja, kad čia lankomasi – akis rėžia šiukšlių krūvos. Didesnės švaros vargiai galima tikėtis: slėnyje nepavyko aptikti nė vienos šiukšliadėžės, kaip ir nė vieno šviestuvo. Tad vakarais čia nė nederėtų kišti nosies.
Dabar į slėnį dažniausiai užsuka tik žvejai, ieškantys riebių sliekų žvejybai, bei lenkų turistai, garbinantys garsųjį romantinės poezijos atstovą.
Buvusį muziejų iškraustė
Girstupio slėnio grožis ir ramybė stulbino ir jaudino poetą, Kaune gyvenusį 1819–1823 m. "Tačiau dabar man būtų nepatogu vesti turistus į poeto numylėtą slėnį – toks jis apleistas", – pripažįsta Birutė Sasnauskienė, kuri ilgus metus rūpinosi kitu su A.Mickevičiaus vardu susijusiu objektu – poeto muziejumi.
1965 m. duris atvėręs A.Mickevičiaus muziejus veikė dabartinėje Jėzuitų mokykloje ir buvo įrengtas buvusio vienuolyno celėje, kurioje, kaip spėjama, gyveno čia mokytojavęs garsusis poetas. Ilgametė jo vedėja prisimena, kad sovietmečiu muziejuje turistų, smalsavusių, kur ir kaip gyveno garsusis poetas, netrūkdavę.
B.Sasnauskienė parodydavo turistams priešais poeto langus gyvenusio turtingo vaistininko J.Kovalskio, dainiaus globėjo, namą (dabar tame pastate įsikūrusi "Medžiotojų užeiga") ir primindavo, kad A.Mickevičius buvo įsimylėjęs vaistininko žmoną, kurią stebėdavo pro celės langą.
Supažindinusi muziejaus lankytojus su A.Mickevičiaus kūryba – Kaune jis parašė garsiąją poemą "Vėlinės", baladžių, romansų – B.Sasnauskienė pasiūlydavo aplankyti A.Mickevičiaus slėnį Ąžuolyne.
"Vienas jo kūrybos gerbėjas, prasidėjus geležinkelio tunelio statybai, užkasė akmenį, ant kurio sėdėdavo poetas. Taip pasielgė todėl, kad tunelio statytojams buvo liepta surinkti visus stambesnius apylinkių akmenis. Pabaigus tunelio statybą, tas akmuo vėl atsirado savo vietoje", – pašnekovė noriai pasakoja apie istorinį akmenį. Garsiosios celės parodyti ji nebegali: 1991-aisiais A.Mickevičiaus ekspozicija iš čia buvo iškraustyta.
Trūksta nuolatinės globos
A.Mickevičius, ir išvažiavęs į Rusiją, neužmiršo Kauno, įamžino jį įvairiuose kūriniuose, sukurtuose jau svetur. Ar didžiajam poetui kauniečiai atsilygina tuo pačiu?
Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis pažadėjo, kad šią savaitę žolė slėnyje bus pjaunama, renkamos šiukšlės. Šiemet šie darbai atliekami rečiau nei kartą per mėnesį dėl visiems suprantamų priežasčių – vien šienauti mieste skirta 760 tūkst. litų mažiau nei pernai.
Rudenį A.Mickevičiaus slėnyje rinksis tradicinio renginio "Rudeninės poezijos valanda", kasmet čia vykstančio paskutinį rugsėjo penktadienį, gerbėjai. Bet prieš tai jiems teks nors kiek sutvarkyti šią kažkada romantišką vietą, kad skaitomi eilėraščių posmai nors kiek derėtų su aplinka.
Naujausi komentarai