Lietuvoje įtvirtinti demokratijos principai šalies piliečiams leidžia pasirinkti bet kokią religiją, o tam tikras religines bendruomenės vadinti sektomis – netikslu. Taip sako Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro vadovė, sociologė Milda Ališauskienė.
LRT Radijo klausytoja Irena susirūpino sektomis ir į jas Vilniaus gatvėse viliojančiais religijos liudytojais. „Vilniaus mieste pastaruoju metu vaikšto du augaloti vyrai, kurie praeiviams įkyriai siūlo religinę ar kitokią literatūrą. Jie kalba lietuviškai, bet su užsienietišku akcentu. Pastebėjau, kad mūsų gatvėse jie pasirodo kasmet. Šypsosi kaip Holivudo žvaigždės, kalba nepaprastai maloniai. Ar tai nėra viliojimas į sektas? Ir ar valstybės institucijos neturi su tuo kovoti?“ – teiraujasi klausytoja.
Jos teigimu, panašiai elgiasi ir grupelė žmonių prie Žaliojo tilto esančios transporto stotelės. Dažniausiai jie kalba rusiškai, kartais ir lietuviškai.
„Tos neaiškios literatūros platintojus pastebiu ne pirmus metus. Ir įdomu, ar mūsų dvasininkai kada nors pasidomėjo, ką jie siūlo“, – svarsto klausytoja.
Taip pat Irenai iš Vilniaus įdomu, ar atitinkami valstybės pareigūnai neturi išsiaiškinti, kas tie žmonės ir kodėl jie bruka savo knygas praeiviams.
Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro vadovė, sociologė Milda Ališauskienė pirmiausiai padėjo identifikuoti paminėtas grupes.
„Pirmuoju atveju spėčiau, kad jai teko susidurti su mormonų, t. y. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios nariais. Kitas minėtas klausytojos atvejis, manyčiau, yra Jehovos liudytojai, kurie tokiu būdu liudija apie savo tikėjimą ir dalijasi informacija apie tai“, – kalba socialinių mokslų daktarė.
Pašnekovė nesutinka su klausytojos pastebėjimu, kad tai yra viliojimas į sektas.
„Sakyčiau, kad šios bendruomenės, sociologiniu požiūriu, atstovauja religinių mažumų bendruomenes. Jų nebegalėtume vadinti sektomis“, – tikina M. Ališauskienė. Minėtos bendruomenės pasaulyje gyvuoja jau pusantro šimto metų.
„Lietuvoje Jehovos liudytojai taip pat veikė tarpukariu. Mormonų bendruomenė pradėjo veikti praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę“, – pasakoja Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro vadovė.
Ji teigia norinti atkreipti dėmesį, kad kalbama apie religinių mažumų bendruomenes, kuriose jų tikėjimo liudijimas yra viena iš privalomo religinio gyvenimo dalių.
„Tai reiškia, kad žmonės, priklausantys tik šitoms religinėms mažumoms, privalo liudyti ir pasakoti apie savo tikėjimą. Tik tokiu būdu jie gali užsitarnauti išganymą po mirties“, – aiškina socialinių mokslų daktarė.
Lietuvos valstybė yra pasirinkusi laisvos demokratijos kelią, o religijos laisvės sąvoką įtraukia į pagrindinį savo dokumentą, t. y. Konstituciją, ir stengiasi ją įgyvendinti.
„Taigi Lietuvos piliečiai yra laisvi pasirinkti tikėjimą, jį išpažinti ir praktikuoti“, – mano pašnekovė.
Bet kokiu atveju, jeigu žmogų domina vienas ar kitas tikėjimas, jis gali pasidomėti juo ir nuspręsti, ar tai jam priimtina.
„Šiuolaikinis religinis laukas yra labai įvairus. Lietuvoje, gyventojų surašymo duomenimis, veikia daugiau nei 50 religinių bendruomenių“, – nurodo M. Ališauskienė.
Specialistės teigimu, kiekviena laisvė turi savo ribas, mat ji neturi peržengti kito žmogaus laisvės.
„Jeigu nenorite apie tai kalbėti su sutiktu žmogumi, taip ir pasakykite. Vienas laisvas kalbėti, kitas laisvas klausyti arba neklausyti“, – primena pašnekovė.
Jos žodžiais, oficialiuose bažnyčios dokumentuose yra kalbama apie tarpreliginį dialogą, o tai reiškia, kad ieškoma sąlyčio taškų ir su kitomis religijomis.
Naujausi komentarai