Auksaspalviai retriveriai – ištikimi auksinio būdo draugai

Vilniečių Gabartų šeima – Lina, Renaldas ir jų dukra Dovilė – prieš daugiau nei 20 metų įsigijo pirmąjį savo šunį – auksaspalvį retriverį. ir su šios veislės keturkojais jie nesiskiria iki šiol. Dabar šeimos namuose gyvena keturios auksaspalvės džiaugsmo skleidėjos, o kartkartėmis – dar ir mažyliai.

Pažintis – atsitiktinė

Prieš daugiau nei 20 metų R.Gabarto draugas automobilininkas į vieną renginį atsivežė auksaspalvį retriverį. Iki tol Renaldas šios veislės šunų iš arti nebuvo matęs. Tas šuo jam pasirodė tarsi liūtas karalius – orus, rafinuotų manierų, visiškai neagresyvus.

„Jis man padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau įkalbėti šeimą įsigyti tokį šunį. Dukra Dovilė tada buvo pradinukė, galvojau – turės kuo rūpintis, su kuo užsiimti. Tuo metu dar ėjo žurnalas „Didysis šuo“ ir kaip tik pasirodė numeris, ant kurio viršelio buvo auksaspalvis retriveris, – ši veislė buvo ir numerio tema. Ir aš sugebėjau įtikinti šeimą, kad mums reikia tokio šuns“, – prisimena pašnekovas.

2002-ųjų vasarą, Dovilei baigus antrą klasę, į namus šeima parsivežė judrų baltą pūkų kamuoliuką Skipę. O po kurio laiko Gabartai sugalvojo, kad reikia įsigyti ir antrą šunį. Tai buvo Gelma Vanilė, šeimai tiesiog Gelmė. Stipri, graži, ramus ir paklusnus šuo. Dovilė kartu su ja lankė Jaunojo vedlio mokyklą, dalyvavo parodose. Gelmė – pirmasis šeimos šuo čempionas.

„Taip ir užsikabinome, net įkūrėme auksaspalvių retriverių veislyną „Balta letena“ – norėjosi tos veiklos tęstinumo, – pasakoja Renaldas. – 2007 m. sausį gimė pirmoji Baltos Letenos vada – Gelmos Vanilės mažyliai.“

Iš jų šeimos namuose liko Bora Balta Letena. Iš mamos Gelmės ji paveldėjo meilumą, o iš tėtės Voitto – temperamentą: išdykėlė, judri, linksma, puikaus eksterjero kalytė, tarptautinė čempionė, Baltijos jaunimo čempionė, Baltijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos čempionė.

„Bora Balta Letena – mūsų veislyno pasididžiavimas, – sako pašnekovas. – 2009 m. Lietuvos retriverių mylėtojų klubas ją pripažino gražiausiu auksaspalviu retriveriu, o Lietuvos kinologų draugija paskelbė Borą gražiausiu 2009 m. Lietuvos šunimi. Ji buvo pirmoji auksiukė šalyje, išlaikiusi griežtą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos egzaminą darbiniam diplomui gauti. Didžiulis skausmas mūsų šeimai buvo ankstyva Boros netektis. Bora buvo ir bus mūsų mylimiausia, prieraišiausia, švelniausia, o tie daugiau nei aštuoneri kartu su ja nugyventi metai išliks pačiuose gražiausiuose prisiminimuose, šildysiančiuose mus visą gyvenimą.“

Miss Rumba Balta Letena – vienintelė Boros dukrytė, trylikos brolių sesė. Jos kilmės dokumentuose – daugybė garsių, didelę įtaką veislės vystymuisi turėjusių protėvių. Kaip juokauja Renaldas, po Rumbos vizito pas „užjūrio princą“ ir genetinės informacijos mainų, ji susilaukė šuniukų vados, iš kurios veisėjų namuose liko Coco. Ji praėjusį pavasarį pati susilaukė šuniukų, iš kurių šeimininkai taip pat pasiliko vieną – Ria. Vardą kalytei sugalvojo Dovilė, kuri yra kardiologė, o Ria – medicininis terminas, taip vadinasi viena pagrindinių širdies kraujagyslių. Vienintelis gyvūnėlis, su kitomis kalytėmis nesusijęs giminystės ryšiais, – Puma, atkeliavusi iš Kaune esančio „Nenuoramų“ veislyno.

Tad dabar Gabartų namuose gyvena keturios auksiukės: Rumba, Coco, Puma ir Ria. Jauniausia kalytė Ria – trylikos mėnesių, vyriausia – dešimties metų Rumba. Pasak Renaldo, keturi šunys namuose – daug, nes, tarkime, su keturiais vienam pasivaikščioti yra sudėtinga. Skiriasi šunų temperamentas, energija, judėjimo poreikis.

„Mūsų šunys gyvena kartu su mumis. Jie yra ten, kur būname mes, ir pirmiausia jie – ne parodoms, ne veisimui. Jie – mūsų džiaugsmas, mūsų šeimos dalis, – sako pašnekovas. – Žinoma, šunys įpareigoja. Stengiamės neužtrukti po darbų, net ir blogu oru einame pasivaikščioti, maudome juos, šukuojame. Rūpesčių yra, bet visi jie nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šunys suteikia kasdien. Gera, kai gali pakedenti jų purų kailį, justi švelniai ant kelių padedamą galvą, žiūrėti į romias ar šelmiškas akis.“

Kartu: „Kur mes – ten ir jie“, – tikina Dovilė, Lina ir Renaldas, neįsivaizduojantys savo laisvalaikio be augintinių. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ir vargas, ir džiaugsmas

R.Gabartas tikina, kad jam šuns reikėjo visų pirma kaip draugo: „Aš aktyvus bėgiotojas po miškus, tai man atrodė labai smagu, kai tu bėgi ir šalia bidzena koks nors padarėlis. Bet vėliau, kai jau įkūrėme veislyną, susipažinome su kitais veisėjais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, auksaspalvių retriverių auginimas tapo įtraukiančiu, maloniu, bet kartu ir nemažai jėgų atimančiu hobiu. Tokia veikla generuoja daug teigiamų emocijų. Taip, su mažais šuniukais vargas yra žvėriškas. Ir kai per televiziją kas nors šneka, kad veisėjai iš šuniukų daro verslą... Mane net purto. Akivaizdu, kad žmogus šneka nesuvokdamas ką.“

Jų šeimai kinologija – pomėgis, kuriam atiduoda daug laiko, jėgų ir skiria didelę dalį šeimos biudžeto. Tai nuolatinis domėjimasis, gausybė žinių apie šuns sveikatą, anatomiją, priežiūrą, mokymą ir kt. Tai kelionės į parodas, pažintis su kitais veisėjais, bendravimas ir bičiulių būrys.

Tai gyvenimiškos pamokos: vaikai užauga jautresni, atsakingesni, kai šalia jų yra gyvūnas.

Kokie jie – auksaspalviai retriveriai? Pasak pašnekovo, kiekvienas tam tikros veislės gerbėjas gali išvardyti milijoną savų pranašumų. „Auksaspalviai retriveriai idealiai tinka tokiam gyvenimo būdui, kokį mes gyvename, – apibendrina R.Gabartas. – Jeigu eini kelioms valandoms į mišką – jis su tavimi vaikšto, jeigu žiūri televizorių – jis su tavimi žiūri, jeigu dirbi prie stalo – jis guli po stalu. Šie šunys prisitaiko, nėra hiperaktyvūs. Jie labai draugiški, tad mes pas vaikus į „SOS vaikų kaimą“ su jais keliaujame, vaikams pasakojame apie šunis, kaip su jais elgtis. Jų agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, – nulinė. Net, sakyčiau, didesnė problema tai, kad jie nori su visais draugauti ir dėl to kartais nukenčia, tad tenka saugoti juos ir nuo kai kurių žmonių, ir nuo kitų šunų.“

Renaldo teigimu, net ir tokio šuns nereikėtų pirkti žmogui, kuris įsivaizduoja, kad šuo yra aksesuaras. Svarbu suvokti, kad šuo – gyvas padaras, kuris turi savo poreikių. Jis pats neatsidarys šaldytuvo ir nepasiims ėdalo, pats neišeis saugiai pasivaikščioti. Žmogui, kuris neturi laiko, kuris gyvena visai kitokį socialinį gyvenimą ir kuriam svarbu vakarėliai, šokiai, dainos, estrada, jis rekomenduotų nusipirkti pliušinį šunį: bus ir gražu, ir nesišers, ir nereikalaus dėmesio ar ėdalo, nereikės anksti keltis, vedžioti.

„Šunys. Kai jie šalia, tampame mažų stebuklų liudininkais ir nejučia pakoreguojame tokių sąvokų, kaip draugystė, nuovokumas, pareiga, meilė, turinį. Jie neprašomi nuspalvina kasdienybę šėliojimais ir leidžia ant savo uodegų suptis gražiausioms mūsų svajonėms. Galbūt todėl namų slenkstį peržengę mažieji draugai taip greitai randa kelių į šeimininkų širdis, palieka pėdsakų, šildančių visą gyvenimą Stengiamės, kad mūsų veislyne gimtų sveiki, auksinio būdo mažieji draugai. Norėtume, kad kas nors iš jų užaugęs taptų parodų nugalėtoju, čempionu. Vis dėlto svarbiausia mums, kad visi jie – tituluoti ir ne – būtų mylimi ir baltomis letenytėmis pėduotų savo dienoraščius“, – tokį savo požiūrį į augintinius Gabartų šeima perduoda veislyno „Balta letena“ tinklalapyje.

Kasdienybė: lydėti savo šeimininkus kelionėse draugiškiesiems auksaspalviams retriveriams – įprasta. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių pagalba Ukrainos gyvūnams

R.Gabartas jau penkis kartus važiavo į Ukrainą ir vežė ne tik Lietuvių humanitarinę pagalbą Ukrainos kariams, bet ir tautiečių paramą Ukrainos gyvūnams, kuriems dėl karo tenka badauti.

„Kai vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą, aš dvi dienas gėriau tabletes nuo galvos skausmo. Tikėjausi, kad mano karta ir mūsų vaikai išvengs karo. Tačiau karas vyksta, ir mus tai liečia labai tiesiogiai. Todėl tiesiog privalu bent kažkuo padėti Ukrainai.

Jau vasario 27 d. mes, Žurnalistų autoklubo atstovai, važiavome su pirmaisiais humanitarinės pagalbos Ukrainai kroviniais. Tiesa, tik iki Lenkijos ir Ukrainos pasienio, nes važiavo keturiolika mikroautobusų, 20 žmonių, ir iš jų tik trys turėjo pasus, o sienos be paso kirsti negali.

Kyjive vienas veislynas jau kurį laiką laukė mūsų veislyno šuniuko, su tais žmonėmis draugiškai bendravome. Tad natūralu, kad prasidėjus karui klausėme, kuo jiems galime pagelbėti. Jie papasakojo, kad Ukrainoje subyrėjo visos tiekimo grandinės, normalaus ėdalo gyvūnams neįmanoma gauti. Papasakojo istoriją, kad viename veislyne karo išvakarėse gimė šuniukų vada, o jų šerti nėra kuo. Veisėjai rinko bulvių nuolupas, virė kažkokius nuovirus, kol galiausiai suprato, kad šuniukai tiesiog mirs iš bado. Tada nuėjo pas žmogų, kuris tame miestelyje skersdavo kiaules, ir paprašė papjauti šunis, kad jiems nereikėtų kankintis. Vis dėlto kažkaip tuos šuniukus pavyko išgelbėti.

Išgirdę tokias istorijas mes supratome, kad reikia bandyti nuvežti į Ukrainą gyvūnams ėdalo, aiškintis, kokie logistikos kanalai dar veikia. Gavome kontaktus ir susisiekėme su Lvive gyvenančia Ukrainos kinologų draugijos atstove, kuri pati augina auksaspalvius retriverius, o dabar dar ir rūpinasi visais bėdžiais. Surinkome apie 1,3 t ėdalo, sukrovėme į keturis visureigius, kurie vežė paramą kariškiams, ir nuvežėme į Lvivą. Toliau ukrainiečių savanoriai patys išvežioja ir kitaip išdalija tiems, kuriems labiausiai reikia. Kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, kai dar Kyjivas buvo apgultas, jie rasdavo kelių, kaip nuvažiuoti iki visų tų pragaro prieigų. Dalį ėdalo pakraudavo į traukinius, siųsdavo siuntas Ukrainos paštu, tik ten viskas labai ilgai užtrukdavo.

Taip vežėme jiems pagalbą jau tris kartus. Po trečio karto jie pasakojo, kad ten, kur rusai jau išstumti, jie ėdalo nebeveža – stengiasi pagelbėti Rytų Ukrainos gyvūnų augintojams, kur bėdos išlikusios tos pačios ir dar paaštrėjusios.

Ar nebuvo baisu pačiam važiuoti į Ukrainą? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebaisu. Jeigu ramybės būsenos mano pulsas būna 52–58, tai naktį prieš važiuojant – 80. Tad nėra taip jau labai ramu.

Iš viso buvo trys žygiai su gyvūnų ėdalu į Ukrainą. Prieš pirmąjį, kuris buvo visiškas ekspromtas, per dieną surinkome nemažą pinigų sumą ir nupirkome 1 t ėdalo, dar apie 300 kg sunešė žmonės. Antras kvietimas prisidėti buvo labai sėkmingas – per dvi dienas surinkome apie 2,5 tūkst. eurų ir už juos nupirkome 2 044 kg maisto gyvūnams. Tačiau trečias kvietimas jau buvo ne toks rezultatyvus. Manau, mūsų žmonės jau pavargo nuo karo. Bet vis dar yra žmonių, kuriems tai rūpi, ir noriu tikėti, kad mums pavyks tęsti šią pagalbos Ukrainos gyvūnams iniciatyvą.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ela

Ela portretas
Uždaryti visas veisyklas. Šunų daugiau ,kaip žmonių ).

Tikrai pritariu,

Tikrai pritariu, portretas
veisyklos yra tik biznis ir nieko bendro neturi su meile gyvūnams.Daugiabučiuose apskritai turėtų būti uždrausta laikyti didžiuosius šunis.

Pil.

Pil. portretas
Reikia uždrausti šunų ir kačių veisimą ir prekybą.Baigesi biznis jų. Kainos tokios ,kad žmogus tuojau neturės už ką maisto nusipirkti sau o gyvūnams tuo labiau.Man šlykštaus tokie šunų, kačių prekeiviai.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių