Kol visi skundžiasi, kaip jiems blogai ir kaip sunku dabar gyventi, Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Adolfas Večerskis užtikrintai sako, kad teatras nutarė krizėje nedalyvauti.

Taikosi prie situacijos

"Viskas yra savotiškai neteisinga. Per visus galus, ir iš kairės, ir iš dešinės, žmogus gąsdinamas krize. Vargšui žmogui lieka tik arba pradėti verkti, arba eiti su voveraitėmis į mišką, arba jei esi vyresnis, sėstis ant rogučių ir laukti, kol tave išveš. Arba reikia priimti kitokius sprendimus ir susidariusioje situacijoje elgtis adekvačiai reikalavimams, kuriuos šiandien išgyvena mūsų visuomenė", – savo kabinete ramiai kalbėjo A.Večerskis.

Teatro vadovas žino: Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstantys ekonominiai procesai teatro neaplenks, todėl jis pats prognozuoja, kad teatro pajamos sumažės apie 30 proc. – suprastėjusi ekonominė padėtis palies vidutines pajamas gaunančius žmones, kurie ir sudaro teatro lankytojų pagrindą. "Tačiau teatras išgyveno dar ne tokius krizinius laikus. O kalbėti apie pinigus ar jų nebuvimą... Tai yra laikino pobūdžio kalbėjimas", – įsitikinęs jis.

Vis dėlto, būdamas teatro direktoriumi, apie finansus negalvoti A.Večerskis negali: "Pinigai pas mus labai užaštrinta tema. Manęs visą laiką klausia, ar mes turtingi, neturtingi, kodėl mes tiek daug kalbame apie pinigus. Todėl, kad mums trūksta lėšų realizuoti idėjas ir paprastų paprasčiausiai vykdyti savo veiklą. Štai viskas. Pinigai yra tik priemonė padaryti ką nors gražaus. Kad pinigai gamintų pinigus – bankų darbas. Mūsų veikla kita. Mums reikia realizuoti kūrėjų užgaidas, svajones, bet tų kūrėjų, kurių meną nori žiūrėti visuomenė.

Mokesčiai, kurie tvokstelėjo per mūsų ir sportininkų galvas, yra nežmoniški. Manau, anksčiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie supras, kad čia didelės tiesos nėra ir reikia viską sureguliuoti tinkamai. Mes gavome sąskaitas už gruodžio mėnesį. Jos gražios. Jos veikia protą ir nekelia didelio entuziazmo galvojant apie rytojų: ar žmogus ryšis iš savo biudžeto paimti lėšų ir skirti menui? Čia jau didelis klausimas."

Darbuotojų pokyčiai nelaukia

Tačiau mažinti spektaklių skaičiaus ar atleisti darbuotojų A.Večerskis neplanuoja: "Nemanau, kad išmetus vieną žmogų iš darbo kas nors pasikeis. Yra straipsnis biudžeto įstatyme, kuris sako, kad laisvas etatas negali būti pinigų taupymo ar kaupimo priemonė. Vadinasi, jei žmogaus nebus, aš turiu pinigus grąžinti valstybei. Tai kam tokia auka?"

Teatro gyvenimą, A.Večerskio nuomone, palengvintų patobulinti kai kurie įstatymai: "Yra įstatymo spragos, neteisingi įstatymo punktai, kurie neleidžia mums netgi dorai pasinaudoti pinigais, kuriuos uždirbame. Visiškai nesiskųsčiau, jeigu turėčiau nors mažytę vidinę laisvę dėl mokėjimų struktūros pakeitimo. Bet mane apkaltins sistemos griovimu. Mes esame biudžetinė organizacija ir mokėjimų sistema sustatyta eilutėmis. Yra eilutė, reiškianti, kad galiu pirkti visokias nesąmones, bet negaliu panaudoti tų pinigų algoms mokėti ar dar kam."

Apie asmeninius finansus garsus aktorius kalba filosofiškai. "Esu turtingas, nes nenoriu to, ko negaliu turėti. Tačiau dažniausiai išgirstama tik pradžia, o toliau prasideda fantazijos. Bet menas ir fantazija labai artima, todėl jei žmonės nori, tegul fantazuoja", – šypsojosi jis.

Menas skirtas žmonėms

Kaltinantiems teatro vadovą pataikavimu publikos skoniui, populiarumo siekimu A.Večerskis turi ką atsakyti: "Santykis tarp žiūrovo ir teatro nustatomas lankomumu, populiarumu, o ne kokiomis nors pažiūromis: man patinka ar nepatinka. Tie viešpačiai, kurie bando pasakyti, čia yra gerai, o čia negerai, tegu pasižiūri į save. Jie man irgi negražūs. Šiandien, manau, reikėtų į visą tą procesą pasižiūrėti pragmatiškai.

Pagrindinis atskaitos taškas yra žiūrovas. Mano prigimtis sako: jei niekam manęs nereikia ir niekas neateina, vadinasi, aš darau ne tai, ko žmonės nori. Man buvo gal 22 metai, kai leidau sau pasakyti: jei gulbės ir čigoniški katinai, o ne juodoji lietuvių grafika man suteikia malonumą, kodėl man nepasirinkus katinų ir gulbių? Kodėl vienas žmogus sugalvoja, kad jis yra aukščiau už kitus ir žino, ko jiems reikia? Žmonės yra protingi, jie patys pasirenka.

Ar turėtume daryti produkciją, kurios žmonės, tie patys mokesčių mokėtojai, nenori žiūrėti? Tris dienas rodyti milžiniškų išlaidų reikalaujantį spektaklį dviem eilėms žiūrovų, o paskui jį išbraukti iš repertuaro?

Mūsų gyvenimas šiandien agresyvus, įtampa didžiulė, ką mes siūlome žiūrovams? Reikia pajusti kaltę. Menas kartais irgi yra naikinanti priemonė, jeigu mes sukrauname ne tuos akcentus. Atėjęs dirbti į nacionalinį teatrą aš sakiau ir sakysiu: nors minutė grožio, kad ir koks jis būtų, man yra daug brangesni negu minutė naikinimo.

Šiandien mums visiems reikia tikėjimo ir atsvaros, kad galėtume rasti jėgų rytojui. Totalinė depresija, manau, yra visuomenės šauksmas. Nepasidarykime gyvenimo neįmanomo, bandykime pamilti vieni kitus. Visą laiką kaltina, kad kažkas kažkam pataikauja. Jeigu mums tai leidžia džiaugtis, gyventi, mylėti – pataikaukime. Viską darykime, kad išgyventume. Kad visos tos krizės nebūtų vienintelė tema."