Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Evaldas Vitulskis įsitikinęs, kad bažnyčia visada bus vieta, kur žmogus pailsi nuo prieššventinio šurmulio ir pajunta tikrąją šv.Kalėdų dvasią.

– Šiandien – paskutinė advento diena. Šiuolaikiniame gyvenime daugeliui sunkiai pavyksta laikytis visų jo nuostatų. Kaip išlikti doru kataliku, nebūnant atsiskyrėliu?

– Seniau buvusi advento dvasia nyksta. Jau lapkričio viduryje prekybininkai ima skelbti kalėdines nuolaidas, gruodį daugelis įmonių rengia kalėdinius vakarėlius, nes taip patogiau visiems darbuotojams. Tačiau bažnyčia, akcentuodama susikaupimą, kartu skelbia, kad tai - ir džiugaus laukimo laikas. Jo metu prisimename gerus darbus, atkreipiame dėmesį į vargingai gyvenančius žmones.

Dalyvauti įmonės ar draugo gimtadienyje nėra nuodėmė. Viskas priklauso nuo to, kaip ten elgiamės. Savo dalyvavimu vakarėlyje atiduodame pagarbą jį rengiančiam, o viduje galima išsaugoti rimtį. Jeigu žmogui artimos katalikiškos vertybės, jis bet kur jas saugos, o jei ne – tai ir savo kambaryje galima taip besaikiai švęsti, kad ir nuėjimas į pramogų klubą nublanks.

– Ar nenusižengiame katalikiškoms vertybėms bėgiodami po parduotuves ir daugiau galvodami apie dovanas nei apie tikrąją šv.Kalėdų dvasią?

– Šventės be dovanėlių neįsivaizduojamos. Antra vertus, jos turėtų būti dėmesio, meilės, artumo išraiška, o ne įsipareigojimas. Negerai, jei nupirkę daiktą, galvojame tik apie tai, kad atlikome pareigą. Svarbiausia ne dovanos kaina, kokia ji, bet santykiai tarp žmonių. Dovana gali būti ir simbolinė, bet įteikta nuoširdžiai.

– Prieš šv.Kalėdas prekybos centrai būna sausakimši. Ar tai nėra naujas iššūkis bažnyčiai, siūlančiai visai kitas vertybes?

– Bažnyčiai tai nėra iššūkis. Ji tuo labiau turi išlikti vieta, kurioje žmogus gali pailsėti nuo šurmulio, pirkimo karštligės. Kur kitur, jei ne bažnyčioje žmogus gali rasti užuovėją nuo šiuolaikinio gyvenimo ritmo, stabtelėti, apmąstyti gyvenimą, susikaupti. Prekybos centrų apsuptyje ji yra ramybės sala.

– Tačiau daugelis mano, kad bažnyčia kelia ir didelius reikalavimus. Pavyzdžiui, norint pakrikštyti paaugusius vaikus, priimti Santuokos sakramentą tenka vaikščioti į ilgai trunkančius kursus.

– Jei krikštijamas ne kūdikis, jis jau turi sąmoningai priimti krikštą. Tam reikalingos ir žinios apie tikėjimą, katalikišką bendruomenę, jos nuostatas. Tai neturi tapti formalumu. Tas pats ir su santuoka. Sužadėtiniams kursuose dėsto žmonės su patirtimi. Juk tai labai atsakingas žingsnis. Du žmonės tampa atsakingi ne tik už vienas kitą, bet ir vaikus. Kai skiriasi kas antra susituokusi pora, paskaitos prieš Santuokos sakramentą tuo labiau yra būtinos.

– Esate buvęs klebonu Čekiškėje. Ar skiriasi tikintieji provincijoje ir didmiestyje?

– Kaime žmonės paprastesni. Jie nuoširdžiai priima tikėjimo tiesas, ten stipresnis bendruomenės jausmas. Pastebėjau, kad mieste tikintiesiems neužtenka vien laikytis katalikiškų tradicijų – jie smalsūs ir nori daugiau teologinių žinių. Netgi išpažintys skiriasi. Nors nuodėmės tos pačios, bet miestiečiai dar nori ir išsikalbėti, užduoda daug klausimų. Tai natūralu, juk čia daug išsilavinusių žmonių. Apskritai žmonės dabar bažnyčioje elgiasi daug laisviau nei prieš dešimtmetį, ypač jaunimas.

– Tikriausiai kalėdojimas kaime ir mieste irgi skiriasi?

– Suprantama, kaime viskas paprasčiau. Ten visus pažinojau, visada buvau laukiamas. O čia esu Centro parapijos klebonas, ir kalėdojimas daug sudėtingesnis. Sutinki įvairių žmonių, be to, šiame mikrorajone daugiau biurų nei gyventojų.

– Ką reiškia būti Katedros klebonu?

– Katedra – vyskupo sostas, o klebonas – jo administratorius. Taigi, be dvasinių reikalų, daug laiko užima organizacinis darbas. Ypač dabar, kai vyksta Arkikatedros bazilikos pastato restauracijos darbai. Tačiau turiu daug pagalbininkų, todėl spėju spręsti ir ūkinius reikalus, ir atlikti dvasininko pareigas.

– Kur šiemet valgysite Kūčių vakarienę?

– Kunigų seminarijoje kartu su kitais dvasininkais. Kitą dieną aplankęs tėvus, kurie gyvena Kaune, vėl grįšiu į seminariją.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams?

– Daugiau vilties ir tikro džiaugsmo. Išgyvenkite vidinį džiaugsmą, kad jis persiduotų ir kitiems. Taip pat tikėkime kitais žmonėmis. Be to, linkiu daug kitų gerų dalykų: ir dvasinių, ir materialinių.