Kartais palaikų tyrimai gali atskleisti tokių detalių, kurių mokslininkai negalėjo net įsivaizduoti. Legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas, prie kurio kartu su kolegomis dirbo ir bioarcheologė dr. J. Kozakaitė, parodė dar niekur neaprašytą sovietinio režimo žiaurumą.

– Kaip vyksta bioarcheologiniai palaikų ir jų identifikavimo tyrimai?

– Visas bioarcheologinio tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai. Jie pristatomi į mūsų laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių. Vėliau palaikai yra išdėliojami anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo. Kitas etapas jau yra pats tyrimas. Jo metu pasakome pagrindinius biologinius dalykus apie atvežtą asmenį: lytį ir amžių mirties metu. Nustatant lytį svarbiausią vaidmenį atlieka dubens kaulas ir kaukolė. Individo amžiui nustatyti idealiausia turėti puikiai išlikusį skeletą – kiekvieno asmens unikalus ir individualus brendimas ar senėjimas privalo būti detaliai įvertintas, ypač turint visuminį vaizdą. Pavyzdžiui, vaiko skeletas turi daug daugiau kaulų nei suaugusiojo, todėl skeleto kaulų skaičius, jų suaugimo vietos (kaulėjimas) ar dantų dygimas gali padėti itin tiksliai nustatyti amžių. Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius – lytį ir amžių, trečiame etape konstatuojamos ir registruojamos patologijos, kitaip tariant, neįprasti pakitimai ar pažeidimai, kurie nebūdingi sveikam kaului: įvairios traumos, infekcinės ligos, su mityba susiję sutrikimai ir pan.

– Koks tyrimas, prie kurio jūs prisilietėte, jums atrodo pats svarbiausias, reikšmingiausias?

– Asmeniškai labai įstrigo 2015–2016 m. Istorijos fakulteto man kaip doktorantei patikėtas Švč. Trejybės bažnyčios kriptose palaidotų vienuolių tyrimas. Sovietmetis bažnyčią ir kriptas sužalojo – visi palaidoti palaikai iš įvairių bažnyčioje buvusių kriptų surinkti ir suversti į vieną vietą. Bažnyčia prašė sutvarkyti kriptas: surinkti visus nederamai suverstus palaikus, juos ištirti, surinkti detalius istorinius ir antropologinius duomenis apie vienuolius bazilijonus ir po tyrimų kūnus deramai palaidoti. Darbo buvo be galo daug, jis prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavo iki vėlaus vakaro. Tačiau nuovargio nebūta, nes Istorijos fakulteto pasitikėjimas jauna doktorante, jaunųjų kolegų archeologų pagalba, nuoširdus bendradarbiavimas su VU Istorijos fakulteto istorikais šiame projekte veikė kaip stiprus įkvėpimas ir buvo geras postūmis mano dabartinei veiklai, leidęs suvokti darbų mastą, atsakomybę ir galimybes. Tai buvo teigiama patirtis ir labai gera gyvenimiška mokykla, kaip bendradarbiaujama ir dirbama tokio masto projektuose.

Tą pačią žmogaus palaikų tyrimų metodologiją ir principus galima pritaikyti tiriant ne tik senų laikų – akmens amžiaus ar viduramžių, bet ir, pavyzdžiui, XX a. palaikus. Todėl partizanų palaikų tyrimai buvo kitas svarbus mano darbų etapas. Viskas prasidėjo nuo Našlaičių kapinių tyrimo, kai vykdavau padėti tinkamai iškelti palaikus.

– Kas tyrėjų komandai padėjo identifikuoti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, išskirti juos iš visų kitų Našlaičių kapinėse rastų palaikų?

– Puikiai atsimenu tą dieną, kai buvo atidengti keli masiniai kapai. Tuo metu pagal visą palaikų užkasimo schemą tiek VU archeologas Gintautas Vėlius, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai jau įtarė, kad viename iš tų kapų gali būti užkastas būtent A. Ramanauskas-Vanagas. Keletas esminių rodiklių padėjo susiaurinti paieškų ratą. Visų pirma, įvertintas kartu su tuo metu dar įtariamu A. Ramanausku duobėje užkastų dviejų kriminalinių nusikaltėlių amžius – vienam jų buvo 20, kitam – 60 metų, o A. Ramanauskui mirties metu – 39 metai. Antra, pateikta rentgenograma iš Lietuvos ypatingojo archyvo – ji atlikta po A. Ramanausko žiauraus tardymo, įvykusio iš karto po suėmimo. Turimas galvos ir kaukolės profilio vaizdas ir specifinis sąkandis sutapo su bendru iškeltojo asmens kaukolės vaizdu. Po šių atradimų skubiai buvo atlikti genetiniai tyrimai, kurie patvirtino tyrėjų keltas prielaidas.

– Ką naujo galime pasakyti apie partizaninį judėjimą (1944–1953) iš atliktų Lietuvos partizanų palaikų tyrimo?

– Partizanų palaikų tyrimai atskleidė naujų dalykų ne tiek apie patį partizaninį judėjimą, kiek apie tuometį režimą ir kaip buvo elgiamasi su suimtaisiais. Pavyzdžiui, A. Ramanausko tyrimas paliudijo neįprastus smurtinius epizodus, įvykusius prieš pat jo mirtį, t. y. maždaug 2–4 savaitės iki mirties bausmės įvykdymo. Nors tikslo tam kaip ir nebebuvo – byla suformuota, teismas įvykęs, o ir fizinio poveikio priemonės jau turėjo būti uždraustos. Kita svarbi tyrimo detalė atskleidė neįprastą egzekucijos stilių. Paprastai mirties bausmė įvykdoma šūviu į pakaušio sritį. Tačiau A. Ramanauskui buvo šauta į veidą, taigi budelis ir auka buvo vienas priešais kitą. Tai nėra pavienis atvejis, jų galima aptikti ir tarp Našlaičių kapinių, ir tarp Tuskulėnų dvaro teritorijose užkastų aukų.