Šiandien daugybė žmonių ateis paskutinį kartą atiduoti pagarbą amžinojo poilsio atgulusiam Ringo džentelmenui – legendiniam Lietuvos boksininkui, treneriui, Kauno Garbės piliečiui Algirdui Šocikui. Jis užgeso būdamas 85-erių.

Velionis nuo penktadienio vidurdienio bus pašarvotas laidojimo namuose, esančiuose  A. Juozapavičiaus pr. 1. Į paskutinę kelionę A.Šocikas bus išlydimas šeštadienį 14 val. ir laidojamas Petrašiūnų kapinėse.

Užgeso nevaitodamas

A.Šociko sūnus Gintautas Šocikas pasakojo, kad trečiadienio popietę jo tėvas pasijuto blogiau nei paprastai. „Pakvietėme greitąją pagalbą ir medikai tėvą išvežė į Respublikinę Kauno ligoninę. Ten jam atliko tyrimus, o vakare 19 valandą jis mirė“, – pasakojo garsiausio Lietuvos boksininko sūnus.

„Jis užgeso tyliai ir ramiai. Mirė kaip tikras vyras, koks ir buvo visą gyvenimą“, – dalijosi paskutinių akimirkų, praleistų su tėvu, įspūdžiais G.Šocikas.

Sporto veteranas paskutinius trejus metus buvo prikaustytas prie lovos. Pasak sūnaus, A.Šocikas jau seniai skundėsi kojų sąnarių skausmais, kol galiausiai visai nepajėgė judėti.

Galėjo būti, kad kojas paveikė ilgametės treniruotės. Sportininkas rungdavosi sunkiasvorių kategorijoje, todėl kojoms tekdavęs ypač didelis krūvis.

A.Šocikas nuolatinius skausmus kentė itin kantriai. „Dar gerokai prieš jam atgulant į lovą medikai, pamatę jo kojų rentgeno nuotraukas, negalėdavo patikėti, kad tėvas sugeba vaikščioti“, – pasakojo G.Šocikas.

Apie savo sveikatos problemas A.Šocikas vengdavo kalbėti. „Niekuo nesiskundžiu. Ar gali būti kas nors blogai, jeigu kojos dar laiko?“ – švęsdamas 80-ies metų jubiliejų „Kauno dienai“ juokavo A.Šocikas.

Sūnus prie tėvo nerūkė

Sūnus sakė vien tik geru žodžiu galintis prisiminti tėvą ne tik todėl, kad jo jau neteko, o apie mirusiuosius paprastai prisimenami vien geri dalykai.

„Nei aš, nei amžiną atilsį vyresnysis brolis niekada nesame gavę lupti. Tėvas visada išlikdavo ramus, mes jo nebijojome, bet nuoširdžiai gerbėme“, – teigė G.Šocikas.

Jis prisipažino net nerūkydavęs prie tėvo. „Labai seniai, pamatęs mane rūkant, jis ramiai pasakė, kad cigaretė man netinka. To užteko. Paskui keliasdešimt metų vengiau prie jo užsidegti cigaretę“, – pasakojo vyras.

Niekada nesipyko su žmona

G.Šocikas prisimena, kad labai užsiėmęs tėvas, dažnai išvykdavęs į treniruočių stovyklas su savo auklėtiniais, grįžęs visada rasdavo laiko šiltam bendravimui ir su savo vaikais.

Tėvas nesiekė, kad vaikai žūtbūt eitų jo pėdomis. „Šiek tiek jaunystėje sportavau ir aš, bet paskui tėvas pasakė, kad geru boksininku nebūsiu, o blogesnių niekam nereikia. Todėl su sportu savo gyvenimo nesusiejau“, – kalbėjo G.Šocikas.

A.Šocikas buvo labai dėmesingas ir žmonai. „Neprisimenu, kad tėvai kada nors būtų susipykę. Net balso tėvas prieš motiną nėra pakėlęs. Tokių puikiai sutariančių sutuoktinių neteko sutikti“, – tvirtino G.Šocikas.

Pramintas Ringo džentelmenu

A.Šocikas yra sakęs, kad boksas jį suformavo kaip žmogų. Apie šiurkščia laikomą sporto šaką jis atsiliepdavo visai kitaip: „Boksas man davė patį save. Ne čempioną Šociką, o žmogų Šociką.“

„Bokso pirštinių pėdsakų ant veido nelieka, bet jie ryškiai matyti žmogaus charakteryje. Boksas taurina žmogų, moko jį ne tik tvirtumo, bet ir gerumo“, – neabejojo A.Šocikas.

Nuo 1955 m. jį ėmė vadinti Ringo džentelmenu. Kilnus charakteris, nelaužomas garbės kodeksas – tokie vyro bruožai atsiskleidė garsioje dvikovoje su vokiečių boksininku Horstu Wittersteinu.

Ši dvikova visiems laikams įėjo į sporto istoriją.

Įvertino Garbės diplomu

Tai buvo finalinė kova dėl Europos čempiono diržo. Rungtynės vyko 1955-aisiais Berlyne. 

Po vieno iš daugelio smūgių A.Šocikas pastebėjo, kad jo varžovas nokdaune. Lietuvis atsitraukė, duodamas H.Wittersteinui galimybę akimirką pailsėti ir atkreipdamas šį svarbų momentą praleidusio teisėjo dėmesį.

1995 m. sausio 9 d. Vokietijoje, Štutgarte, už šį poelgį pirmą kartą CIFP (Tarptautinio Fair Play judėjimo komisijos) Garbės diplomas buvo įteiktas Lietuvos atstovui.

A.Šocikas dusyk tapo Europos (1953 ir 1955 m.), šešis kartus Sovietų Sąjungos (1950–1954 ir 1956 m.) ir šešis sykius Lietuvos (1947, 1948, 1951, 1952, 1953 ir 1956 m.) sunkaus svorio čempionu.

Lietuvos bokso legenda ringe praleido 11 metų. Per tą laiką įvyko 128 jo ir varžovų kovos. A.Šocikas iškovojo 118 pergalių, iš jų 70 – nokautais. 1956 m. jis buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku.

Kovos, virtusios legenda

A.Šocikas yra ne kartą sakęs, kad įsimintiniausią savo karjeroje pergalę šventė 1951-aisiais – prieš sovietinio bokso karaliumi tituluotą Nikolajų Koroliovą.

„Ilgai lauktoji, svarbiausioji pergalė, – apibūdino šį laimėjimą A.Šocikas. – Iki tol visą laiką jaučiau nepasitenkinimą savimi. Laimėjau daug kovų savo šalyje ir užsienyje, bet širdyje tūnojo abejonių kirminas. Būti antram gal ir garbinga, tačiau manęs tai netenkino. Vis dėlto nugalėjau N.Koroliovą.“

A.Šociko ir N.Koroliovo dvikovos apipintos legendomis. Keturis kartus pergalę šventė lietuvis, triskart – rusas, vienas susitikimas baigėsi lygiosiomis.

„Su juo reikėjo kapotis kaip su tanku. Atrodė, kad Koroliovas visiškai nejausdavo smūgių. Vis dėlto buvau parklupdęs jį ir ant ringo grindų“, – sportinio pasididžiavimo neslėpė A.Šocikas.

Jo ir N.Koroliovo varžybas Kauno sporto halėje stebėdavo tūkstančiai žiūrovų. Dar ir dabar gyvi pasakojimai, kaip tie, kurie netilpo į sausakimšą halę, lipdavo ant stogo ir stebėdavo ringo kovas pro plyšius.

N.Koroliovui šios dvikovos taip pat daug reiškė. Tai patvirtina Rusijos boksininko dukros Nadeždos saugoma relikvija – didelis paveikslas, kuriame nutapytas jo tėvo ir Lietuvos galiūno susitikimo ringe epizodas.

Atsidavęs boksui

Baigęs sportininko karjerą A.Šocikas nuo bokso nenutolo. Jis daug metų dirbo treneriu. Garsiausi jo auklėtiniai Ričardas Tamulis, Algimantas Zurza, Juozas Juocevičius, Nikolajus Jarofejevas ir Jonas Čepulis iškovojo daug pergalių tarptautinėje arenoje.

1964 m. A.Šocikui suteiktas Sovietų Sąjungos nusipelniusio trenerio vardas.

„Jis buvo ne tik labai geras specialistas. A.Šocikas išgirsdavo kiekvieno mūsų problemas, rūpesčius. Tokių žmonių reta“, – prisimena buvęs A.Šociko auklėtinis, buvęs Lietuvos rinktinės treneris Nikolajus Jerofejevas.

Treneris – lyg tėvas

Treneriu su A.Šociku dirbęs Juozas Šliužas prisimena, kad jiems, jaunesniems treneriams, A.Šocikas buvo lyg tėvas.

„Jis nuolat lankėsi salėse, kur treniravome vaikus. Konsultavo mus, rūpinosi, kad laiku pastebėtume ir ugdytume jaunuosius talentus, nors tai nebuvo jo tiesioginis darbas – jis treniravo jau pasižymėjusius sportininkus“, – sakė J.Šliužas.

Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Antanas Arėška sakė, kad šalies bokso reikalais A.Šocikas ilgai domėjosi ir jau nedirbdamas treneriu.

„Jis visada su šeimos nariais apsilankydavo savo vardo bokso turnyre, domėjosi šalies sportiniu gyvenimu“, – sakė A.Arėška.

Tik pastaruosius penkerius metus, kai pradėjo trikti atmintis, vis sunkiau klausė kojos, A.Šocikas beveik visą laiką praleisdavo namuose, Šančių įkalnės gatvelėje esančiame name.

A.Šociko kelias: nuo šaltkalvio iki čempiono

1944–1946 m. – Kauno laivų remonto gamyklos šaltkalvis įrankininkas.

1947–1959 m. – Kauno „Žalgirio“ draugijos bokso instruktorius.

1957–1975 m. – Lietuvos bokso rinktinės vyriausiasis treneris.

1975–1977 m. – Kauno „Žalgirio“ bokso mokyklos vyriausiasis treneris.

1977–1999 m. – Lietuvos kūno kultūros instituto (dabar – akademijos) dvikovinių sporto šakų katedros dėstytojas, docentas.

Lietuvos nusipelnęs treneris.

Titulai: 1947–1948, 1951–1953, 1956 m. – Lietuvos sunkaus svorio kategorijos čempionas, 1948, 1950, 1952 m. – Pabaltijo čempionas, 1949, 1954 m. – tarptautinių studentų žaidynių čempionas, 1950–1954, 1956 m. – SSRS čempionas, 1953, 1955 m. – Europos čempionas, 1952 m. – Helsinkio olimpinių žaidynių dalyvis.

Apdovanojimai, įvertinimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo ir 5-ojo laipsnio ordinai, Tarptautinio „Kilnaus elgesio sporte“ komiteto garbės diplomas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė.

1997 m. A.Šocikui suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas.