Sostinės daugiabutyje įprasta išgyventi 10 metų, bet taip ir nepažinti savo laiptinės kaimynų. Tačiau prieš dvejus metus į vieną Vilniaus daugiabutį atsikrausčiusi šeima turėjo pripažinti, kad būna išimčių. Šio namo gyventojus suartino vandens filtrą susikonstravęs ar įsigijęs vyriškis, kuris taip visus įtikino šio vandens nauda, jog kaimynai dabar neįsivaizduoja, kaip be jo gyventų. Už savo paslaugas vyras pinigų neprašo, todėl kiti jam atsidėkoja natūriniais mainais.

Vanduo pakeitė daugiabučio laiptinės gyvenimą

„Aš pats nemačiau to filtro, tačiau žmona jį apžiūrėjo ir nusprendė pasitikėti. Žmogui tiesiog reikia, kad tas mechanizmas veiktų, per dieną filtras būtinai turi prasukti tam tikrą kiekį vandens, tad tuo vandeniu jis pasidalina su kitais. Mūsų šeima per dieną ima po 5 litrus. Naudojame jį viskam – kavai, arbatai, tiesiog geriame. Jis jau žino mūsų poreikius, tad visada ir atneša panašų kiekį. Jei mums prireikia daugiau vandens, pavyzdžiui, vykstame į gamtą, papildomai paprašome. Jis pats tą vandenį ir išnešioja visai laiptinei, pastato prie durų. Nežinau, ar visi žmonės kitose laiptinėse ima, bet tokių, manau yra. Namas mūsų nedidelis – trys laiptinės po 16 butų. Žinoma, kai ateina žmonės į svečius, jie visi stebisi, kad prie kiekvienų durų pristatyta taros vandeniui prie durų. Tačiau mes prie to pripratę. Kiek laiko jau čia gyvename, tiek laiko šis procesas ir vyksta.

Jokių pinigų už tą vandenį jis neprašo. Žmogus negyvena vargingai, jo šelpti nereikia. Tačiau žmonės tuomet atsidėkoja natūriniais mainais – kas išverda sriubos, kas obuolių atneša, kas čeburekų iškepa. Mūsų šeima duodame tiesiog pinigų. Mes tai darome savo noru, kad taip pat kažkaip prisidėtume. Pernelyg nesigilinau, kas su tuo vandeniu padaroma – ar jis tik išvalomas, ar jonizuojamas. Man iš esmės nerūpi. Jaučiasi, kad visai kitas vandens skonis, tai ir svarbiausia. Kas gėrė iš pažįstamų, taip pat jį gyrė“, – pasakojo vienas iš šios neįprastos kaimynystės dalyvių.

Paklaustas, ar tokiu būdu gaunamas vanduo kaip nors pakeitė jo gyvenimo įpročius, vilnietis teigė, kad pradėjo mažiau gerti iš parduotuvės atsinešto gazuoto vandens, nors vis dar jį mėgsta. Mat šį gero vandenį taip pat malonu gerti. Kas būtų, jei kaimynas netikėtai imtų ir dingtų? „Mirtume iš troškulio. Nebežinotume, ką gerti, nes šis vanduo tam tikra prasme tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi“, – juokėsi pašnekovas.

Pasak jo, savo veikla kaimynas sugebėjo bent šiek tiek suartinti visus laiptinės gyventojus. Žmonės čia pasišneka dažniau nei kituose būstuose, kuriuose šeimai teko gyventi.

„Pavyzdžiui, išeina kaimynas, paklausia, ar netrūksta vandens, ir po truputį išsirutulioja pašnekesys. Tikrai tai padarė įtakos kaimynystei. Kiek anksčiau yra tekę patirti, kaimynai kaimynų nepažįsta, užsirakina ir stengiasi vienas kitam į akis nelįsti. Manau, jei daugiabučių gyventojai daugiau komunikuotų tarpusavyje, bendrautų, galėtų natūrinių mainų pagalba puikiausiai gyventi, ypač tai liečia senyvo amžiaus žmones. Labai jau uždari mūsų žmonės, vargsta kiekvienas atskirai, nors visi kažką moka – kažkas siuva, kažkas mezga, kažkas skanias bandeles kepa. Visi būtų užimti, dalintųsi savo darbo vaisiais ir mažiau bambėtų“, – įsitikinęs vilnietis.

Jonizuotą vandenį mokslininkas geria 30 metų

Grįžtant prie vandens, šiandien apstu informacijos apie įvairiausius jo poveikio būdus. Teigiama, kad pakeitus vandens struktūrą, keičiasi ir jos savybės. Vanduo netgi įgauna gydomųjų galių.

77 metų Vilniaus Gedimino technikos universiteto kokybės vadybos centro Panevėžio filialo doc. Petras Šibilskis jau 30 metų geria jonizuotą vandenį. Tai jis daro specialiu aparatu, kuris gamina 2 rūšių vandenį – šarminį ir rūgštinį. Pirmasis vadinamas gyvuoju vandeniu ir veikia kaip natūralus antioksidantas, mažina organizmo rūgštingumą, apsaugo nuo ligų ir atitolina senatvės negalavimus. Taigi vartojant tokį vandenį esą sužadinamos organizmo gyvybinės galios, skatinamas organizmo atsinaujinimas, gerėja kasdienė savijauta, atsiranda daugiau energijos, žvalumo, gerėja virškinimas.

„Jei žmogus turi skrandžio opą, savaitę pageria tokio vandens ir opos nebėra. Taigi opos aš net nelaikau sunkia liga“, – tikino pašnekovas.

Jonizuotas rūgštinis vanduo – priešingybė pirmajam. Tai negyvasis vanduo, turintis silpną chloro kvapą. Jis esą pasižymi antiseptinėmis, antialerginėmis, priešuždegiminėmis savybėmis, įveikia įvairius bakterijų sukeliamus susirgimus, naikina grybelius, bakterijas ir mikrobus. Rūgštinis vanduo daugiausiai skirtas išoriniam vartojimui: žaizdoms dezinfekuoti, odos natūraliai rūgštinei terpei atstatyti, patalpoms dezinfekuoti, ekologinėje žemdirbystėje, tačiau, pasak P. Šibilskio, prie tam tikrų ligų jį galima ir gerti. Jis lėtina organizmo biologinius procesus, mažina kraujospūdį, ramina nervus, gerina miegą, stabdo viduriavimą, gydo slogą, mažina sąnarių skausmus. „Pavyzdžiui, jei žmogus viduriuoja, išgeria tokio vandens ir nustoja“, – tikino pašnekovas.

P. Šibiliskis yra išleidęs knygutę, kurioje pateikė rekomendacijas, kaip gyvuoju ir negyvuoju vandeniu gydyti net 75 ligas.

„Skeptikams galiu patarti pirma į vandenį išbandyti, gal gi velnias netrauks, o tik tuomet kritikuoti. Kritika turi būti argumentuota, o dabar kritikuoja tie, kurie nežino, apie ką kalba. Šiandien Lietuvoje aparatus turi dešimtys tūkstančių žmonių. Kol nebuvo gaminami aparatai, mano virtuvėje trepsėdavo kokie 800-900 žmonių. Aš tik spėdavau gaminti vandenį – suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Ar žmonės važiuotų, jei vanduo neveiktų? Silpnos koncentracijos vandenį galima gerti, kiek lenda, o jeigu jis padaromas stiprios koncentracijos – gerti reikia tiek, kiek rekomenduota gydymo tikslais“, - tikino pašnekovas.

Sveikuolis teigia, kad daugelį ligų išgydo atitirpintas vanduo

O štai Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentas Eligijus Valskis negaili pagyrimų šaldytam vandeniui. Tai kitoks nei jonizuotas vanduo, tačiau taip pat, jo teigimu, turintis pasikeitusių molekulių struktūrą. Užšaldytas ir atitirpintas vanduo tampa ne tik minkštesnis, bet ir daug geriau pasisavinamas mūsų ląstelių. Taip galima šaldyti šaltinio, šulinio ar tiesiog vandenį iš čiaupo. Tai daryti pašnekovas pataria du kartus. Pirmą kartą dubenį (reikėtų naudoti kuo didesnį) su vandeniu šaldytuvo šaldymo kameroje reikia laikyti keturias valandas, tuomet pradurti lede skylutes ir į kitą indą perpilti jo viduje nesušalusį vandenį. Jo bus daugiau nei ledo. Ledą reikia mesti lauk, perpiltą vandenį vėl 3-4 val. dėti atgal į kamerą, o po šaldymo jau pasilikti ledą. Ištirpus ledui, gausime skystį, kuris vadinamas gyvuoju vandeniu.

Pasak sveikuolio, gyvas, struktūrizuotas vanduo yra labai gera transporto priemonė, pernešanti kraujo ląsteles. Jis yra puikus tirpiklis, kuriame skaidomos medžiagos, taip pat deguonis. Toks vanduo geriau saugo DNR nuo sužalojimo ir patobulina atkuriamuosius mechanizmus - sukuriama mažiau netaisyklingų DNR. Jis sustiprina imuninės sistemos veikimą kaulų čiulpuose, kur imuninė sistema ir susiformuoja.

„Pirmo šaldymo metu sušąla tam tikri stambūs molekuliniai deriniai. Tiesiog galima plika akimi pamatyti ant ledo susidariusią plėvelę – jei paragautumėte, ji labai neskani. Antrą kartą nesušalusiame vandenyje nusėda nitratai, nitritai ir kiti teršalai. Jei žinote, kad vanduo tikrai švarus, pavyzdžiui, šaltinio vanduo, jį galima šaldyti ir vieną kartą. Tačiau tuomet, kai ledas ištirpsta, nuo viršaus reikia šiek tiek nupilti. Mat ant viršaus susidaro tepalinė plėvelė. Vandenį iš čiaupo būtina šaldyti du kartus, kadangi jis keliauja per vamzdynus, kurie visaip išraizgyti, turi daug stačių kampų, todėl suardoma vandens struktūra ir dar surenkama neigiama informacija iš aplinkos“, – aiškino pašnekovas.

Norintiems gerti tokį vandenį, jo gaminimas turėtų tapti kasdieniu įpročiu, nes geriamas vanduo neturi ilgai stovėti, kadangi tuomet jis praranda daug gyvybinės jėgos. Induose pabuvusį vandenį sveikuolis patarė prieš vartojimą iš aukštai papilstyti iš indo į indą. Geriausia tai daryti saulės spinduliuose, tada jis atgyja.

„Vanduo iš tiesų yra gyvybės šaltinis. Tiesa, teigiamus poslinkius pajusime ne iš karto, o bent po trijų mėnesių. Jei pusmetį tik tokį vandenį vartotume, galėtume iš ląstelių išplauti neigiamą ligos informaciją. Tai visiškai atstato imuninę sistemą. Tokį vandenį gerti yra tas pats, kaip gerti imunitetą stiprinančius preparatus. Skirtumas tik tas, kad pastarieji preparatai labai brangūs“, – teigė sveikuolis.

Specialistai skeptiškai vertina gydomąsias vandens savybes

Visgi akademinio mokslo atstovai nepripažįsta nei jonizuoto, nei šaldyto vandens vertės. Pasak Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Maisto tyrimų poskyrio vedėjos Giedrės Jankovskienės, net sunku ką nors komentuoti, kai nėra visiškai aišku, kas tas jonizuotas vanduo.

„Gamintojas išgiria, pastato kokį nors filtrą ir sako – štai, dabar jūs gersite jonizuotą vandenį. O ką iš tiesų mes geriame? Be tyrimų niekas neatsakys į šį klausimą. Turime higienos normas ir žinome, kokios sudėties ir koks turi būti vandentiekio vanduo. O jonizuotas? Kodėl jis turėtų gydyti gastritą ar uždegimus – nesuprantu. Kaip chemikė pirmiausia tos bendrovės paklausčiau, ką gamintojas pakeičia vandentiekio vandenyje? Kokių jonų pagausina, kokių – sumažina? Nes būna skirtingų jonizatorių. Vandenyje yra šiek tiek toksinių elementų – nitritų, nitratų, švino. Ar jų po jonizacijos sumažėja?“ – grynas.lt sakė  G. Jankovskienė.

Maisto tyrimų poskyrio vedėja pabrėžė, kad vandentiekio vanduo – ir taip šarminis. „Labai filtruoti negalima, nes distiliuotas – visiškai išvalytas – vanduo yra rūgštinis. Mūsų vandentiekio vandens pH yra apie 7,5, taigi jis – silpnai šarminis. Klausimas – ar dar labiau šarminis vanduo padės sveikatai? Visgi man tai panašiau į reklaminį triuką“, – kalbėjo moteris.

Pasak jos, tokio vandens tyrimai nė vienoje iš institucijų nėra atliekami, taigi šiuo metu neįmanoma nei visiškai sukritikuoti jonizuoto vandens, nei patvirtinti jo gydančių galių.