Ar profesionali kariuomenė yra geresnė ir efektyvesnė nei šauktinių? Galimybę rasti savą atsakymą į šį klausimą turėjo ir dienraščio žurnalistas, profesionalaus kario kailyje praleidęs lygiai parą.

Kritika – tik mintyse

Vienos dienos bandomasis karinis žygis, į kurį Lietuvos žurnalistus pakvietė Krašto apsaugos ministerija, vyko praėjusį savaitgalį Rukloje. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke galėjome savomis akimis pamatyti ir patirti, kaip rengiami profesinės karinės tarnybos kariai, kuriais nuo šiol remsis Lietuvos kariuomenė.

Kiekvienam žygyje dalyvavusiam žurnalistui buvo priskirta po vieną būsimą profesinės karinės tarnybos karį, kurie žurnalistus globojo iki pat pratybų pabaigos.
Žygio pradžia nežadėjo didelių netikėtumų, tačiau pakako apsirengti karinę uniformą, ir paskirti karių rengimo instruktoriai su žurnalistais elgėsi taip, lyg prieš juos stovėtų tikri kariai. Be kita ko, tai reiškė, jog teks prikasti liežuvį, nuomonę tarnybos klausimais pasilaikyti sau ir nuo šiol klausyti tik vyresniųjų karininkų įsakymų.

Renginys, prasidėjęs nuo pažinties su ginklais, po truputį virto rimtu jėgų išbandymu. Išimtys nebuvo daromos nei renginyje dalyvavusiems vyrams, nei moterims, todėl kiekvienas žygeivis savo kailiu bent trumpam galėjo pajusti, kokie išbandymai yra skiriami profesionalo duoną pasirinkusiems kariams.

Komfortą teko pamiršti

Pirmosios užduotys pasirodė įdomios ir nesunkios: pietūs pulko valgykloje, susipažinimas su ginklais, šaudymas iš švedų gamybos automatinio ginklo AK–4 lazerinėje šaudykloje, – visa tai panašėjo į karinį žaidimą. Tačiau lengvą pasivaikščiojimą priminusi pradžia pasibaigė vos įsėdus į šarvuotį M113A1.
"Gazas – dugnas, o jie tegul vartosi, kaip nori", – užteko vienos vairuotojo ištartos frazės apie būsimą greitį ir įsirioglinę į šarvuočio vidų niekieno neraginami stipriai kibome į rankenėles.

Po kelionės šarvuočio vairuotojas pripažino nespaudęs greičio pedalo iki galo, esą kitaip mus būtų pradėję pykinti. Tačiau užteko ir "negreito" pasivažinėjimo sunkiai išvažiuojamais Ruklos miško keliukais, kad pajustume, jog šarvuotis – ne kelioninis autobusas.

Dėl šios mašinos variklio keliamo kurtinančio garso ir barškančio metalo sunku buvo net susišnekėti, o susižavėjimas galimybe pasivažinėti šarvuočiu netrukus virto laukimu, kada baigsis kelionė.

Lengviau atsikvėpėme pasiekę šaudyklą, kurioje jau laukė instruktoriai ir automatiniai ginklai AK–4. Šį kartą surengtas šaudymas į taikinius, kitaip nei lazerinėje šaudykloje, kur šaudymo rezultatas buvo matomas tik kompiuteryje, buvo tikras, todėl būti taikliam buvo žymiai sunkiau.

Ašarinių dujų testas

Vėlesnės užduotys vis labiau priminė tikras pratybas. Viena jų – psichologinė dvikova su šarvuočiu. Stovėdamas apkase turėjai ne tik šaudyti imitaciniais šoviniais į artėjantį šarvuotį, bet ir nepradėti panikuoti, kuomet sunkiasvorė mašina grėsmingai pervažiuoja apkasą. Negana to, išlindęs iš slėptuvės turėjai švystelėti į važiuojančią mašiną imitacinę granatą.

Tačiau daugeliui žurnalistų tikru šoku tapo susipažinimas su dujokaukėmis ir jų praktinis panaudojimas. Pusvalandį trukęs mokymas, kaip teisingai užsidėti ir nusiimti dujokaukę, baigėsi sandariai uždarytoje palapinėje, pilnoje ašarinių dujų.
Tie, kurie dujokaukes užsidėjo neteisingai, kosėdami ir čiaudėdami iš palapinių išskriejo kaip kulkos. Po tokios dujų atakos kai kuriems kolegoms prireikė pusvalandžio atsigauti.

Vilioja kariškas gyvenimas

Naktiniai nuotykiai prasidėjo persikėlimu per upelį – kitą krantą reikėjo pasiekti karabinu užsikabinus už lyno. Ši užduotis daugeliui žygio dalyvių atėmė paskutines jėgas, todėl stovyklos įkūrimas nakčiai tapo tikra atgaiva.

Tuomet tik ir pavyko pabendrauti su savo porininku – profesionalaus karininko kelią pasirinkusiu 31 metų Dimitrijumi Šachovu.

"Mano tėvas buvo kariškis, galima sakyti, kad kariškio gyvenimas yra įaugęs į kraują. Iki šiol daug metų dirbau Švedijoje, vėliau – Lietuvoje, tačiau kai tik pasitaikė proga, nusprendžiau įstoti į profesinę karinę tarnybą", – tikino D.Šachovas.
Be kita ko, profesionalaus kario darbas jį patraukė ir geromis socialinėmis garantijomis bei galimybėmis mokytis.

Po apmokymų Rukloje karinę tarnybą jis ketina tęsti Geležinio vilko brigados Karaliaus Mindaugo batalione Panevėžyje.

Desertui – "Šlovės takas"

Stovykloje įsivyravusi ramybė ilgai netruko, po atviru dangumi naktį miegmaišiuose praleidusius žurnalistus paryčiais pakėlė šūviai ir kariškių įsakymas per keletą minučių susipakuoti daiktus ir stoti į rikiuotę.

Vieniems tai sekėsi geriau, kitiems blogiau. Vėliau paaiškėjo, kad prie kariškos drausmės nepratę plunksnos broliai dalį daiktų per skubėjimą ir miegus vis dėlto paliko stovykloje.

Paskutiniam etapui – rytinėms pratyboms, pavadintoms "Šlovės taku" – žurnalistai buvo rengiami ypač kruopščiai: rytinis krosas ir mankšta turėjo išjudinti visus. Tačiau kelių šimtų metrų kliūčių ruože, kurio per mokymus neišvengia nė vienas karys, šlove nedvelkia. Bėgte turi įveikti įvairias kliūtis: peršokti sienas iš rąstų, šliaužti po spygliuotos vielos užtvara, per purvą. Į tai, kad aplink aidi šūviai, jau nebekreipi dėmesio.
Įveikus šį kliūčių ruožą išvydome užrašą "Finišas", tačiau iki tikrosios žygio pabaigos reikėjo perbėgti pelkyną. Tik tuomet laukė karšta kariška arbata.