Garsaus tarpukario Lietuvos diplomato Valdemaro Čarneckio šeimą likimas iš Romos aukštuomenės nubloškė į tremtį prie Laptevų jūros.
Laukiama aristokratų salonuose
Iki V.Čarneckio paskyrimo 1925 m. į Romą nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru, Italijoje mažai buvo žinoma apie Lietuvą. Naujasis pasiuntinys, anot istorikės Anelės Butkuvienės, padarė viską, kad italų spauda pradėtų rašyti apie mūsų šalį, kad italai ir įvairių šalių pasiuntinybės kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą, taptų jos draugais. Šioje diplomatinėje V.Čarneckio veikloje jam sėkmingai talkino žmona Eleonora – JAV emigrantų iš Lietuvos atžala, su kuria jis susipažino, kai kartu dirbo Lietuvos konsulate Vašingtone.
Visada giedros nuotaikos, elegantiška, išsilavinusi, puikiai kalbėjusi trimis užsienio kalbomis E.Čarneckienė buvo laukiama viešnia garsiausiuose Romos aristokratų salonuose. Tai jos nuopelnas, kad Lietuva gana pigiai tais laikais įsigijo pastatą ambasadai Romos centre. Šio pastato, žinomo kaip Villa Lituania, iki šiol nenori mums grąžinti jame savo diplomatus po karo įkurdinusi Rusija.
Romoje Čarneckiams gimė dukra Liučija ir dvynukai Petras bei Povilas. Sūnus Algirdas gimė Londone, kai V.Čarneckis ten dirbo laikinuoju reikalų patikėtiniu, o sūnus Vytautas – Kaune, kur V.Čarneckis vadovavo Užsienio reikalų ministerijai.
1939 m., po 14 metų gyvenimo Romoje, šeima grįžo į Lietuvą. Kaune V.Čarneckis buvo paskirtas Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. Prasidėjus sovietų okupacijai, visa šeima 1941 m. birželio 14-ąją buvo ištremta į Sibirą.
Nusavino sidabro dirbinius
Dabar Kaune gyvenančiam V.Čarneckio sūnui Povilui tą birželį buvo septyneri. "Gyvenome ten pat, kur ir dabar, – V.Putvinskio g. Brėško rytas. Pro kambario durų stiklą mačiau visuose kambariuose degančias šviesas. Mama, pravėrusi mūsų su broliu kambario duris, ramiu balsu paragino keltis ir rengtis. Kažkokia nepažįstama moteris darė kratą. Išgirdau tėvus kalbant, kad veš į Rusiją. Tuomet pagalvojau, kaip reikės toje Rusijoje, nemokant kalbos, paprašyti parduotuvėje saldainių", – šyptelėjo P.Čarneckis.
Jo sesuo Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė, dabar gyvenanti Vilniuje, tremties dieną buvo trylikametė. Ji pamena mamą klausinėjus po butą vaikštinėjusių dviejų kareivių ir gerai lietuviškai kalbėjusio žydų tautybės komisaro, už kokius nusikaltimus juos išveža, bet atsakymo nesulaukė. Mergaitė matė, kaip sidabriniai įrankiai ir kiti iš Italijos parsivežti sidabro dirbiniai dingo naktinių svečių lagaminuose.
Šeima buvo susodinta į sunkvežimį, nuvežta į Kauno geležinkelio stotį. Ten V.Čarneckis buvo atskirtas nuo šeimos ir įlaipintas į kitą vagoną. Šią akimirką iš sunkvežimio matė jo žmona E.Čarneckienė. Savo atsiminimuose vėliau ji rašė, kad vyras, stovėdamas ant paskutinio vagono laiptelio, atsisuko į peroną ir sušuko: "Tegyvuoja Lietuva!" Šeima jo daugiau nebepamatė – V.Čarneckis buvo sušaudytas 1942 m. lapkričio 4-ąją Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) kalėjime.
Bilietų į "La Scala" kaina
E.Čarneckienė okupacijos pradžioje siūlė vyrui trauktis į Vakarus, tačiau jis kategoriškai atsisakė, aiškino nenorintis palikti nelaimės ištiktos Lietuvos. Penki Čarneckių vaikai, su motina patekę prie Laptevų jūros, niekada negirdėjo E.Čarneckienės priekaištų vyrui (apie jo likimą šeima ilgai nieko nežinojo) dėl tokio sprendimo pasekmių.
Šeima pateko į Altajaus kraštą ir iš karto buvo pristatyta prie sunkių darbų. Kad išmaitintų vaikus, E.Čarneckienė išmainė visą, ką tik buvo atsivežusi vertingesnio, į maistą ir kaliošus. Istorikė Audronė Žemaitytė-Veilentienė yra užrašiusi žiupsnelį E.Čarneckienės prisiminimų iš tremties. Vienas užrašytų epizodų – itin iškalbingas. Barnaule, ant pečių nešdama pusmaišį morkų, E.Čarneckienė sutiko buvusio Lietuvos švietimo ministro Juozo Tonkūno žmoną. (Tonkūnai tarpukariu pas Čarneckius Romoje viešėjo per povestuvinę kelionę). Tonkūnienei pasiteiravus, kodėl Čarneckienė basa, ši paaiškino, kad batus iškeitė į morkas. Tuomet Tonkūnienė atidavė savus, paaiškinusi, kad negali pamiršti, kaip Čarneckiai jaunavedžiams Tonkūnams atidavė savo bilietus į "La Scala" karališkąją ložę.
Blynai iš silkių kaulų
Iš Altajaus krašto Čarneckių šeima nuplukdyta prie Laptevų jūros ir išlaipinta tiesiai ant ledo. Kaip prisimena L.Čarneckaitė, į amžinojo įšalo žemę 1942 m. atgabenta apie 300 lietuvių, kuriems nebuvo pasiūlytas net stogas virš galvos. Tad pirmas naktis lietuviai nakvojo po apverstomis žvejų valtimis. Kaip prisimena Čarneckių atžalos, suaugusiųjų kojos kyšodavo lauke, buvo rugpjūtis, jau snyguriavo. Iki didžiųjų šalčių tremtiniai spėjo susiręsti jurtas. Vienoje gyveno beveik pusšimtis.
Aristokratė E.Čarneckienė, lig tol beveik nepatyrusi sunkumų, amžinojo įšalo žemėje rodė stebėtiną ištvermę ir išradingumą, kovodama dėl savo vaikų gyvybės. Ji rinkdavo silkių galvas ir kaulus, susmulkindavo ir apibarsčiusi miltais iš jų kepdavo sausus blynus, kurie tomis sąlygomis buvo tikras skanumynas. Kaip ir tundroje sugautos pelės. Mat nusilpusios iš bado moters uždarbio, gaudant žuvis, pakakdavo tik duonai. Uždirbdavusieji daugiau, atiduodavo jos vaikams žuvų vidurius ir kaulus. Ypač sunkūs buvo 1943-ieji. "Mes, vaikai, žinodami, kad vyksta karas, melsdavomės, kad kokia bomba nukristų ir ant mūsų jurtos – nebereikėtų nei šalti, nei badauti", – prisiminė Povilas.
Neužmirštamos tremties Kūčios
E.Čarneckienė stengėsi suteikti vaikams ir dvasinio peno. Povilas ir Liučija iki šiol neužmiršta Kūčių, kurias trylikai jurtoje gyvenusių vaikų surengė jų mama. Vaikai patys iš medžio drožė eglutę, pjaustė iš kartono žaislus, surado gabalą balto žvejų tinklo, žuvėdros sparnus ir su mama įrengė Betliejų, padariusį stulbinamą įspūdį jurtos gyventojams. E.Čarneckienė, grįžusi į Tėvynę, tvirtino, kad Jėzus niekada nebuvo taip arti jų, kaip tą įsimintiną Kūčių vakarą.
Porą metų ištvėrę Mastacho Myse, Čarneckiai pateko į Bykovo Mysą, kur dirbo vietiniame žuvų perdirbimo fabrike. Čia gyvenimo sąlygos buvo truputį žmoniškesnės. Petras ir Povilas pradėjo lankyti mokyklą, vyresnieji broliai dirbo žvejais, o dukrai Liučijai, puikiai klasėje nupiešusiai A.Puškino portretą, buvo leista mokytis Jakutsko dailės mokykloje. Jakutske 1951 m. apsigyveno ir E.Čarneckienė su likusiais vaikais. 1958 m. su jau suaugusiais vaikais ji grįžo į Lietuvą.
Tolesni Čarneckių likimo posūkiai
E.Čarneckienė mirė Vilniuje 1995 m., sulaukusi 97 metų. Palaidota Kaune, Panemunės kapinėse. Jos vyras sušaudytas Rusijoje 1942 m. Palaidojimo vieta nežinoma. V.Čarneckis 2000 m. paskelbtas naujuoju Katalikų bažnyčios kankiniu.
Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė gyvena Vilniuje, daugelį metų dirbo Operos ir baleto teatro scenografe. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Liučija buvo nuvažiavusi į Romą, susitiko su daugiau kaip pusę amžiaus nematytais buvusiais draugais ir pažįstamais, lankėsi buvusioje Lietuvos ambasadoje Villa Lituania, kuri dėl to, kad yra apleista, paliko jai slogų įspūdį.
Inžinierius Povilas Čarneckis gyvena Kaune, tėvų name su žmona Gražina, su kuria susipažino ir susituokė Sibire.
Kiti trys Valdemaro ir Eleonoros Čarneckių sūnūs mirę.
Lietuvių tautos genocidas
1941 m. birželio trėmimo tikslas: sunaikinti geriausias Lietuvoje du dešimtmečius ugdytas profesines grupes (karininkus, valstybės veikėjus, mokytojus, žurnalistus ir pan.) ir jų šeimas."Genocido aukų vardyne" suregistruoti 14 595 žinomi 1941 m. birželio 14–18 d. tremtiniai, kurie pasiekė tremties vietas, ir beveik 3000 vyrų, atskirtų nuo šeimų ir patekusių į lagerius. Nežinomos 1,5 tūkst. dingusių be žinios birželio tremtinių pavardės. Trėmimas privertė lietuvius slapstytis, telktis į ginkluotus būrius ir priešintis tautos naikintojams.
Naujausi komentarai