Fotoateljė fotografai Janina ir Romualdas Palinauskai jaučiasi savotiškais Kauno metraštininkais. Čia fotografavo kauniečių poros vestuves, čia – žiūrėk, jau krikštynas. Ir taip ne vieną dešimtmetį.

Karpė užsieninius žurnalus

Ne kompiuteris, o nuotraukos kompozicija, apšvietimas ir veido plastika. Tai pagrindiniai įrankiai, kuriais kauniečių fotografų Palinauskų pora dailina žmonių portretus. Sutuoktinių pora, sovietmečiu dirbusi ne vienoje Kauno fotoateljė, vadovaudamasi klasikiniais fotografijos principais iki šiol kuria studijines portretines nuotraukas.

Romualdo tėvas – Vladas Palinauskas – tarpukariu fotografavo ne tik paprastus kauniečius, bet ir įamžino to meto įžymybes Joną Basanavičių, Juozą Tumą Vaižgantą, Kiprą Petrauską. V.Palinauskui dar teko gaminti nuotraukas vienu seniausių – cinkografijos būdu. Nuotraukos buvo spaudžiamos nuo cinko klišių.

Paklausė S.Pabedinsko patarimo

Tėvo pėdomis R.Palinauskas nė neketino sekti. Tarnybos sovietų armijoje pradžioje jo paklausė, ką mokąs dirbti. Romualdas pasisiūlė būti fotografu. Mat jis Maskvoje tarnavo su vėliau išgarsėjusiu žurnalistu Skirmantu Pabedinsku, kuris jau buvo įsitaisęs kanceliarijoje ir pasufleravo, kad armijoje būti fotografu – labai gerai. Laiške tėvui Romualdas užsiminė, kad imsis fotografijos. Šis nedelsdamas iš Kauno pasiuntė sūnui reikalingą įrangą ir krūvą fotografinės literatūros.

Grįžęs iš kariuomenės R.Palinauskas ketino studijuoti žurnalistiką, tačiau mama – irgi fotografė – patarė: "Jei nori išlikti savimi, geriau šios specialybės nesirink." Galiausiai jaunas vyras tuomečiame Vilniaus technologijos technikume – fotografų kalvėje – ėmė mokytis fotografavimo technikos.

Žinojo ryškalų paslaptį

Fotografijos mokslai R.Palinauską suvedė ir su aštuoneriais metais jaunesne būsima žmona Janina. Įgiję fotografo specialybę sutuoktiniai gavo paskyrimus dirbti fotoateljė.

Fotografai, prisimena R.Palinauskas, anuomet viską darė patys: fotografavo, ryškino negatyvus, gamino ryškalus, spaudė bei ryškino nuotraukas laboratorijoje. Gamybos procesas buvo ilgas. Kol klientą pasiekdavo spalvota nuotrauka, praeidavo mažiausiai dešimt dienų.

Iš pradžių spalvotai fotografijai Palinauskai naudojo vengriškus ryškalus, tačiau jie buvo brangūs, o jų recepto niekur rasti nepavyko. "Nunešėme tuos ryškalus į tuometinio Politechnikos instituto (dabar KTU) Chemijos fakultetą, mokėjome pinigus, kad chemikai ištirtų, kokios tų ryškalų sudėtinės dalys. Ir patys pradėjome gaminti. Taip sukūrėme savo fotografinę paslaptį, kurios niekas nežinojo", – patenkintas prisimena pašnekovas.

Iki atsirandant skaitmeninei fotografijai, masyvios fotokameros su didelio formato negatyvais buvo geriausia įranga. Kai negatyvas kone tokio pat dydžio kaip ir pati nuotrauka, buvo galima išgauti ryškesnį vaizdą, retušuoti negatyvą ir patobulinti žmogaus veidą. Šiek tiek pagražinti veidą standartinės fotojuostelės kadre nebūtų įmanoma.

Visos žinios – į šiukšlyną

Skaitmeniniai fotoaparatai įnešė sumaišties į Palinauskų ir kitų senesnės kartos fotografų gyvenimą. Tiek knygų perskaityta apie tradicinės fotografijos technologines subtilybes, tiek eksperimentuota su chemikalais, popieriumi. Ir štai visą šį žinių bagažą teko mesti į šiukšliadėžę.

Romualdas pats buvo bepradedąs rašyti knygą apie fotografiją, kurion būtų sudėjęs patobulintų chemikalų receptus. Kaunietis svajojo, kad jo turimomis žiniomis galės naudotis ir sūnus, jei nuspręs sekti tėvų ir senelių pėdomis. Laimė, be reikalo negaišo laiko, nes kaip tik tuo metu į fotografiją pradėjo skverbtis skaitmeninės technologijos.

"Tai, ko mokeisi visą gyvenimą, dabar gali atlikti vienu paspaudimu", – su tam tikra nuoskauda kalbėjo fotografas, jau būdamas solidaus amžiaus turėjęs taikytis prie skaitmeninių fotoaparatų, pradėti studijuoti kompiuterines programas.

Gailisi gimęs per anksti

Visgi R.Palinauskas jaučia sentimentų senajai fototechnikai, didelio formato negatyvams. Jis mano, kad jei nebūtų sudėtinga nuskenuoti tokio dydžio negatyvą, būtų galima gaminti ypač didelio formato ir labai geros kokybės nuotraukas.

"Fotografuodamas senovine kamera naudoji ne blykstes, o lempas. Kai lempą neši, jauti, kaip žmogaus veidu slysta šešėlis. Atrandi veido plastiką, gali išgauti gražią minkštą šviesą", – žvelgdamas į masyvų ir seną įrenginį, prie kurio fotografai palinkdavo prisidengę po juoda skraiste, užsidegęs pasakojo fotografas.

Bet su tokiu pat įkarščiu R.Palinauskas kalba ir apie naująsias technologijas: "Gimiau per anksti. Būčiau laimingesnis, jei galėčiau dar daug dirbti su skaitmeniniu fotoaparatu."

Anksčiau fotoateljė darbuotojai kameros mygtuką spausdavo žinodami, kad tai bus vienintelis kadras, tad privalėdavo iš vienintelio karto išgauti geriausią rezultatą. Fotografavimą kartodavo tik tuo atveju, jei žmogus akivaizdžiai sujudėdavo ar įvykdavo kitoks nesklandumas. "Dabar pernelyg stengtis nebūtina – dešimtadalį padarai fotoaparatu, likusią dalį – kompiuteriu ir gauni stebuklą", – juokdamasi anuos ir šiuos laikus lygino Janina.

Perka ir parduoda užsakymus

"Man atrodo, mes buvome savotiški metraštininkai. Žiūrėk, neseniai fotografavai vestuves, po kiek laiko pora ateina įsiamžinti su augančiais vaikais. Dalį klientų jau pažinojome", – nostalgiškai prisiminė fotografė.

Anot jos, kiekviena Kauno fotoateljė turėjo savo išskirtinį bruožą, priklausiusį nuo jose dirbusių fotografų. Vienoje buvo kuriamos teatrališkos pozos, kitoje – visas dėmesys skiriamas rankoms.

Kodėl anuometinės ateljė išnyko? "Kai kurie fotografai nesuprato, kad atėjus naujam laikotarpiui patiems reikia keistis – stovėjimas prie senų krėslų klientų nebepritraukė", – mano R.Palinauskas. Be to, jei fotografai patys neįstengė privatizuoti ateljė patalpų, jas keitė kitos, privačios įstaigos. Dalis ateljė darbuotojų įsitaisė mobiliąją fotografavimo įrangą – foną, lempas, fotokamerą su stovu ir studijines nuotraukas kurdavo ten, kur reikėdavo klientams.

"Ir mes vestuvėse turėjome savo kampą, kur darydavome tarsi tą patį, ką ir studijoje", – prisiminė R.Palinauskas. Fotografai, kurie nepagailėjo pinigų permainoms, pasak jo, išsilaikė komercinės fotografijos rinkoje.

Konkurencija tarp fotografų buvo ir sovietmečiu, tačiau dabar ji kur kas didesnė. R.Palinauskas sakė, kad žinomesni vestuvių fotografai, nebespėjantys įvykdyti visų užsakymų, juos parduoda mažiau žinomiems kolegoms. Naudojami įvairiausi būdai, kaip išplėšti klientus iš kitų fotografų, bet klientai nebūtinai gauna patį geriausią rezultatą.

R.Palinausko nuomone, nėra gerai, kai vienas žmogus fotografuoja, o nuotraukas spaudžia nepažįstamas laborantas. Net ir dabar, kai nuotraukas gamina mašinos, prie jo dirbančio žmogaus indėlis yra svarbus. Palinauskai išvaikščiojo daug Kauno fotolaboratorijų, kol atrado žmogų, kuris atitinka jų supratimą apie fotografiją.