Prieš 18 metų už aštuonmetės išžaginimą ir nužudymą nuteistas tuomet 14-metis Paulius Navickas. Ekspertų pripažintas nepakaltinamu jis iki šiol – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Jo motina jau patyrė penkis insultus.

Sustingę prisiminimai

Neišsiskiriantis Kauno devynaukštis. Prie laiptinės durų nepažymėti butų numeriai. Pirmame aukšte prasivėrė langas: „Ar ji pasakė jums kodą?“ Suprask, „Kauno dienos“ automobiliu atvažiavę žmonės šiame name gali ieškoti tik vienos moters.

Ne, ji nepasakė lauko durų spynos kodo. P.Navicko mama Ona Stankevičienė iš devinto aukšto pati nusileido atidaryti durų. Pasiramsčiuodama lazdele moteris neskubėdama lipo laiptais iki lifto ir atsiprašinėjo: "Nebegaliu greitai eiti. Visai sveikata pašlijo. Du rimti insultai ir keturi lengvi.“

„Aš tiek prisikentėjau. Ir vyro netekau, ir namų netekau, ir holdingas pinigus prarijo, – karčiai šyptelėjo O.Stankevičienė. – Ligonis tapau. Ištekėjau trečią kartą, kai Paulius jau buvo Rokiškyje.“

Su pirmu vyru O.Stankevičienė išgyveno 20 metų, su antru – 13, tiek pat – su trečiuoju. „Bet ne dėl to gyvenau su vyrais, kad man vyro reikėjo. Buvau viena. Man labai reikėjo draugo“, – tarsi tik tiek galėdama papasakoti apie save, pritilo O.Stankevičienė.

Akis užkliuvo už daugybės įrėmintų nuotraukų. Visose – sūnus. Paulius – dar mažas, jis – su mama, ji ir Paulius – Rokiškio psichiatrijos ligoninės kieme, jis – ligoninėje. Ant lovos sukrauti nuotraukų albumai saugo P.Navicko nuotraukas nuo pat kūdikystės.

„Aš gyvenu tik dėl Pauliaus. Jei man kas nors atsitiktų, jis liktų visiškai vienas“, – 70-mečiui lipant ant kulnų, dėl savo sveikatos nerimavo O.Stankevičienė.

Patyčios nesibaigia

Buto koridoriumi O.Stankevičienė ėjo prisilaikydama už sienų. Kelis kartus per savaitę ją aplanko socialinė darbuotoja. Jei ko nors reikia, nuperka, padeda susitvarkyti. Pauliaus mama tikina, kiek pajėgianti, apsitarnaujanti pati: „Negaliu pasiduoti. Visada buvau energinga, susitvarkiusi.“

Butą devynaukštyje moteris nusipirko pardavusi sodybą Vilijampolėje. Sako nebegalėjusi apsikęsti patyčių. Išgyvenimai tiriant bylą, skundai, nuolatinis atsimušinėjimas į teisėtvarkos sienas, lakstymai į Rokiškį su pilnais krepšiais maisto – visa tai kirto per sveikatą.

„Tai mano gyvenimas ir nieko čia nepadarysi“, – pratarė moteris. Ji neslėpė, kad net ir dabar, po 18 metų, viešai priminus jos sūnaus istoriją, plūstelėja patyčių, užgauliojimų ir skausmo banga.

„Ir aš vis tiek sakau, kad Viešpats yra. Nepaliko manęs ir man visur padeda. Tik negaliu sulaukti sūnaus“, – giliai atsiduso O.Stankevičienė.

Žvelgia Rokiškio pusėn

Žudiko motina. Tai epitetas, lydintis O.Stankevičienę daugiau nei 18 metų. Ji, kaip ir kitos žudikų motinos, paskelbus nuosprendį jų vaikams, lieka vienos. Su savo spėlionėmis, versijomis, argumentais.

O.Stankevičienė nemini užsukančių pas ją svečių ar draugių. Ji – viena su savo mintimis apie Paulių palatoje grotuotu langu, su durimis be rankenų. Bet vis dar gyva viltimi, kad Rokiškio psichiatrijos ligoninės košmaras kada nors baigsis.

Apie sūnų moteris sako galvojanti nuolat. Tik mintys apie jį, tikėjimas, viltis ją palaiko.

„Žinot, būdavo, negaliu naktį užmigti. Ateinu į šį kambarį ar virtuvę, kurių langai Rokiškio kryptimi. Žiūriu į tolį ir svajoju, kad mūsų su Pauliumi mintys kaip kokie spinduliai susitiktų“, – lėtai kalbėjo O.Stankevičenė.

Svarbiausias dienos darbas

„Rytas. Nubundu ir žinau, kad darysiu tą patį, ką vakar, užvakar, rytoj. Skambinsiu Pauliui“, – apibūdino svarbiausią dienos darbą O.Stankevičienė.

Penki skambučiai per dieną. Toks limitas skirtas P.Navicko motinai.

Laiką, kada skambins sūnui, O.Stankevičienė padalijusi visai dienai: iš ryto, dieną, vakare ir galiausiai – palinkėti labos nakties.

Motina suskaičiavusi minutes, kada Pauliaus gali nebūti. Ji smulkiai žino visą jo dienotvarkę. Moteris nerizikuoja skambinti tada, kai sūnaus nėra, ir prarasti vieną iš penkių galimybių išgirsti savo vaiko balsą.

Būna išimčių. „Tarp mūsų su Pauliumi labai stiprus ryšys. Visada jaučiu, jeigu kas nors negero nutinka. Tada viską metu ir skambinu. Anksčiau važiuodavau į Rokiškį. Dabar nebepajėgiu – tik skambinu“, – kalbėjo O.Stankevičienė.

Ieškojo ligos

Paulių moteris gimdė būdama 36-erių. Labai norėjo berniuko. Jo ir sulaukė. Vyresnę dukrą jau turėjo. O.Stankevičienė neslepia – Paulius buvo kitoks vaikas. Jis kėlė rūpesčių. Buvo nepaprastai judrus. Tuo metu dar nebuvo populiarus terminas „hiperaktyvus vaikas“. Moteris ėmė ieškoti priežasčių jo judrumui.

„Gydytojai stebėjosi, ko aš noriu iš to vaiko. O aš nenorėjau praleisti ligos“, – savo elgesį aiškino O Stankevičienė. Dabar pati svarsto, kad nereikėjo nieko daryti – galbūt viskas būtų praėję savaime.

Motina sūnų vedė pas daugelį gydytojų. Visi ją ramino.

Tuo metu Pauliui buvo devyneri. O.Stankevičienė atsimena gydytojo, pas kurį vyko į Leningardą (dabar – Sankt Peterburgas) žodžius: „Iš tokių vaikų išauga dideli žmonės. Tik užauginti juos sunku. Reikia tvirtai laikyti.“

"Taip ir laikiau. O va kas išėjo“, – pratarė O.Stankevičienė.

Mano, kad sūnus sveikas

Į Rokiškio psichiatrijos ligoninę Paulius pateko nebaigęs 9 klasių. Į 10 klasę nuėjo po 15 metų, praleistų uždaro gydymo įstaigoje. Motina džiaugiasi, kad buvo priimtas įstatymas, pagal kurį nebaigę vidurinės nuteistieji privalo ją baigti laisvės atėmimo vietoje.

O.Stankevičienė didžiuojasi, kad jos sūnus eina į mokyklą. Ir anksčiau, kai Paulius dar lankė normalią mokyklą, jai mokytojai sakė, kad Paulius gabus, tik judrumas ir negalėjimas nustygti vietoje vis kiša koją. „Ėjau ir ėjau į mokyklą aiškintis“, – senus laikus mena O.Stankevičienė.

„Jis sveikas, visiškai sveikas“, – neabejoja P.Navicko motina. Staiga jos veidas nušvito: „O žinot, einam paskambinti Pauliui.“

P.Navickas: gyvenu gerai

„Pauliau, čia žurnalistė su tavimi pakalbėtų. Pameni, sakiau tau“, – telefono ragelį prie ausies glaudė O.Stankevičienė. Kitame laido gale išgirdau žvalų jaunatvišką balsą. P.Navickui vasarą sueis 32-eji.

„Gerai gyvenu“, – paklaustas, kaip jam sekasi, linksmai atsakė P.Navickas.

„Atsikeliu, einu į mokyklą. Keturis kartus per dieną penkiolikai minučių išleidžia į lauką. Per tą laiką galima surūkyti dvi cigaretes. Bet man užtenka vienos“, – aiškino P.Navickas. Pasak motinos, prieš patekdamas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, Paulius nerūkė.

„Turi gerą ir mylinčią mamą, Pauliau“, – pasakiau į telefono ragelį. „Taip“, – švelniai atsakė P.Navickas.

„Net jei mano sūnus ir būtų padaręs tą nusikaltimą, jo niekada neatsižadėčiau. Bet aš žinau visą tiesą. Jis prisidėjo. Jis tą mergaitę atidavė. Tas žmogus buvo suaugęs“, – tarė O.Stankevičienė.

Daugiau apie prieš 18 metų įvykusį kraupų nusikaltimą – aštuonerių metų Daivutės išžaginimą ir nužudymą ji nekalbėjo. Motina laikosi sūnui duoto pažado apie tragediją tylėti.

Nusikaltimas – kraupus

P.Navickas atsidūrė psichiatrų globoje už 1995 m. sausį padarytą šiurpų nusikaltimą, kurio auka – 8 metų mergaitė iš Baltų prospekto. Ji tą popietę važinėjosi su 12-mečiu broliu rogutėmis nuo Milikonių kalno.

Bylos duomenimis, P.Navickas, kuriam tada buvo 14 metų, pagrobė mergaitę. Liepęs jos broliui nusileisti nuo kalno, pažadėjo juos su seserimi palikti ramybėje. Broliui grįžus, sesers nebebuvo. Jos palaikus Nemunas išplukdė tik pavasarį toli už Kauno.

Netrukus po mergaitės dingimo sulaikytas P.Navickas teigė ją išžaginęs ir nustūmęs nuo Varnių gatvės tilto į Nerį. Tiriant šį nusikaltimą tiesioginių įrodymų, kad tai padarė P.Navickas, nebuvo. Nepilnametis buvo teisiamas remiantis liudininkų ir paties duotais parodymais.

P.Navicko kaimynai papasakojo apie Gestapo pravardę, duotą Pauliui. Esą tas vaikas visada pasižymėjo žiaurumu.

Tiesa, Gestapo pravardei P.Navicko motina turi savo paaiškinimą. Motinos įsitikinimu, ši pravardė neturi nieko bendro su nusikaltimu. Dar nuo sovietinių laikų likęs berniokiškas žaidimas – karas. Pasiskirstoma į dvi komandas. Vieni rusai, kiti – gestapininkai. Pasak mamos, vaikai žaisdami mesdavo burtus, kurie kuo bus. Pauliui, matyt, vaikiškuose karuose buvo lemta kovoti gestapininkų pusėje.

Daiva Guobienė (08 nuotrauka)

Advokatė

Už nusikaltimą P.Navickas galėjo būti nuteistas 10 metų nelaisvės. Tai maksimali bausmė, kurią teismas gali skirti nepilnamečiui. P.Navickas kali devynioliktus metus.

P.Navickas pakliuvo į tą pačią palatą, kurioje dienas leido liūdnai pagarsėjęs Romas Zamolskis (labiausiai ieškomas Lietuvos nusikaltėlis – red. past.), iki šiol puikiai tebemaustantis teisėsaugą. Neabejoju, kad patirties turėjęs R.Zamolskis išaiškino P.Navickui, kas jo laukia laisvės atėmimo vietoje. P.Navickas, ko gero, ten atsidurti nepanoro.

Turinčiam tam tikrų sutrikimų P.Navickui puikiai sekėsi demonstruoti ligos simptomus. Vaikiška šizofrenija daugeliui praeina augant. Psichiatrų statistika skelbia, kad pasveiksta apie 80 proc.

Psichiatrijos ligoninėje žmogus uždarytas visam gyvenimui. Visiems ramu. Nuoširdžiai užjaučiu nužudytos mergaitės tėvus. Nėra geresnės bausmės žudikui, kaip įkalinimas iki gyvos galvos. Bet galbūt ramu dar kažkam – kas galėtų nukentėti, tiesai prasprūdus viešumon? Todėl, manau, gali būti suinteresuotųjų, kad tas nuteistasis niekada nepamatytų laisvės.

Taigi mes turime unikalų atvejį Lietuvos psichiatrijos istorijoje. Žmogus gydomas 18 metų. Ne stebimas, o gydomas. Kyla klausimas, ar jis yra toks beviltiškas, ar psichiatrams neužtenka kompetencijos, ar sąmoningai laikomasi tokios neva gydymo pozicijos.

Pagal tai, kaip jis gydomas ir kokia jo diagnozė, kiti žmonės yra apgydomi ir išleidžiami. Jie neblogai integruojasi į visuomenę ir vaistais kontroliuoja galimus priepuolius.

Mūsų asociacija prašo teismų sujunti visas gydymo pratęsimo bylas į vieną. Dabar mes matome tik paskutinį įrašą. Pagal Rokiškio ligoninės pateiktą medžiagą teisėjas nemato visų 18 gydymo metų eigos ir paciento būklės vertinimo. Mano skaičiavimu, P.Navicko byla turėtų sudaryti apie 20 tomų. Teisėjas į pratęsimo svarstymo posėdį atsineša plonutę bylelę.

2007 m. svarstant, ar pratęsti gydymą, Kauno psichiatrijos ligoninės gydytojas aiškiai pasakė, kad nežino, nuo ko P.Navicką gydyti. 11 mėnesių gydant Kaune jam buvo skirtas praktiškai laisvas režimas, nenaudojami jokie vaistai. Tąsyk teismas jau buvo apsisprendęs išleisti P.Navicką, tačiau kliūtimi tapo mamos insultas – moteris negalės pasirūpinti sūnumi. Ir tik dėl to buvo nuspręsta P.Navicką palikti ligoninėje.

Tai ką Rokiškio ligoninėje padarė su sveiku žmogumi? Nugydė? Kaip paaiškinti faktą, kad gydomas sveikas žmogus iš naujo suserga? Dabar mes prašome nepriklausomos kompleksinės ekspertų išvados. Kodėl šito taip bijoma?