Aleksoto turguje galima įsigyti keletą tūkstančių litų kainuojantį antikvarinį paveikslą, kadaise vokiečių naudotos buitinės technikos ar sulūžusią lūpinę armonikėlę.

Kičas neužgožia vertybių

Skirtingai nuo legendomis apipinto rytietiško turgaus, Aleksote nerasite ištaigingų šilko drabužių, nepasitiks ir viliojantis prieskonių bei kavos kvapas.

Šeštadienio rytą atvykęs į Kauno turgų iškart užuodi nuo pyragėlių kioskelio sklindantį riebalų kvapą. Telkšančios balos ir bjaurus šiaurietiškas oras išduoda, kad egzotiškaisiais Rytais čia nekvepia.

Tačiau Aleksoto turgus – viena iš nedaugelio prekyviečių, kur vis dar susikerta turtingųjų ir vargšų interesai. Vieni čia ateina, kad nusipirktų pigesnių maisto produktų, daržovių. Kitus traukia prekės, kurių nėra jokiame ištaigingiausiame prekybos centre. Dažniausiai tai – antikvariniai daiktai, žvakidės, šviestuvai, paveikslai ir kiti buities rakandai.

Juos turgaus prekiautojai superka Vakarų Europos antikvariatuose. Sklinda kalbos, kad taip į Lietuvą patenka ir vertingų antikvarinių daiktų. Tai patvirtina Jolanta prisistačiusi turgaus pardavėja.

„Daugiausiai parduodame senovinių daiktų imitacijų, tačiau pasitaiko ir tokių daiktų, kurie vėliau atsiduria antikvaro kolekcininkų rankose. Čia yra visko: nuo senovinių vertybių iki pigaus kičo. Daiktų dažniausiai ieškau Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje. Kartais pasiseka įsigyti vertingų XVIII amžiaus paveikslų“, – pasakojo moteris.

Slidžių niekas neperka

Netoli senovinių vertybių pardavėjų buitine technika ir naudotais daiktais, atvežtais iš Vokietijos, prekiavęs Gintautas buvo nusiteikęs pesimistiškai. Jis spėja, kad senų daiktų prekyba neturi perspektyvos ir greitai šis verslas išnyks.

„Pasitaiko, kad kažkoks daiktas užsiguli ir metus, tačiau vieną dieną kažkam jo prireikia. Buitinės technikos paklausa mažėja – jos nebrangiai galima įsigyti ir parduotuvėse. Penktus metus prekiauju turguje, bet, atrodo, greitai eisiu ieškoti kito darbo“, – skundėsi Gintautas. Tam įtakos turi ir pabrangusios kelionės į Vokietiją. Šioje šalyje taip pat vis sunkiau rasti vertingų daiktų.

„Vasarą žmonės labiausiai perka baldus, kuriuos veža į sodo namelius, o žiemą populiariausios turėtų būti slidės ir panašios prekės, tačiau dabar sniego nėra, ir prekyba merdi. Pavasarį atgyja susidomėjimas dviračiais“, – pastebėjo Gintautas.

Turgaus prekeiviai pasakojo, kad Aleksote galima sutikti ne tik kauniečių, dažnai atvyksta pirkėjų iš sostinės ir kitų miestų.

„Iš Vilniaus su reikalais atvykau į Kauną. Nusprendžiau užsukti ir į sendaikčių turgų. Pamačiau patikusią kėdę ir ją nusipirkau“, – džiaugėsi vilnietis Liudas Vainauskas.

Verpstės miestiečių sodyboms

Aleksoto turgaus dalyje, kur prekiaujama ūkininkų atvežtomis prekėmis, kaunietis Gintaras kvietė įsigyti senovinių rakandų: vežimo ratų, verpsčių ir kitų naudotų namų apyvokos daiktų.

Mikroautobuse nuo žvarbaus vėjo pasislėpęs vyras nuobodžiai apžiūrinėjo pro šalį einančius pirkėjus, tačiau kiek atkusdavo, kai kas nors iš praeivių stabtelėdavo.

„Tampa sunku rasti rakandų. Kaimo žmonės juos paprasčiausiai sudegino ar išmetė kaip nereikalingus. Dažniausiai senovinius namų apyvokos daiktus savo sodyboms puošti perka miestiečiai. Verpstė ar vežimo ratas kainuoja apie 40-50 litų, smulkesni daiktai – pigesni“, – aiškino vyras.

Netoliese stovėjęs iš Jurbarko rajono Pavidaujo kaimo atvykęs Kęstutis Putna pasakojo, kad kartu su draugais gamina įvairius gaminius iš rąstų: nuo šuns būdos, kainuojančios 200 litų, iki keletą tūkstančių litų kainuojančių vaikų žaidimams skirtų namelių, pirčių.

„Vasarą darbų ir užsakymų turime per akis, tačiau žiemą darbo yra mažiau, todėl ir važiuoju į turgų. Gal pavyks mūsų produkciją pareklamuoti, o gal ir ką nors parduoti“, – vylėsi K.Putna.

Pirkėjus traukia seni daiktai

Turguje sutiktas kaunietis Vytautas Babušis kiekvieną savaitę užsuka apsidairyti į Aleksoto turgų. Tai jam tapo savotišku ritualu.

„Dažniausiai užsuku pasižvalgyti, randu čia visokių patinkančių smulkmenų. Čia lankausi tris kartus per mėnesį, pavaikštau, apžiūriu prekes ir kartu pailsiu. Kiti miesto turgūs tokios traukos neturi“, – pasakojo V.Babušis.

Pasak turgaus pardavėjų, ankstyviausi pirkėjai įdėmiai apžiūri sudėtus sendaikčius, kartais ką nors ir nusiperka, tačiau beveik niekada nepraleidžią progos kitą savaitgalį vėl apsilankyti turguje.

Jų žodžius patvirtino dar vienas sutiktas vyras, kuris teigė, kad sendaikčių turguje įsigytus daiktus smagiausia taisyti.

„Didžiausias džiaugsmas, kai už 20 litų nusiperki grotuvą, o jį pataisęs supranti, kad panašus daiktas parduotuvėje kainuoja kelis šimtus litų“, – užsiminė kaunietis Česlovas Petrauskis.