„Vaiko siela visiškai atvira savo tikrajai motinai, kad ir ką ji jam būtų padariusi“, – sakė režisierė Inesa Kurklietytė. Šiandien Vilniuje prasidedančiame festivalyje „Kino pavasaris“ ji pristato naują dokumentinį filmą „Gegučių vaikai“.

[email protected]

Pastarosios savaitės režisierei buvo nelengvos – plačiai nuskambėjo skandalas, kilęs dėl filmo apie gimdymą namuose „Lengvas raganavimas“, ir kratos jos namuose.

Tačiau režisierės darbas kino visuomenės neliko neįvertintas. Neseniai pasibaigęs tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ I.Kurklietytę išrinko Metų Lietuvos kino moterimi. Šį titulą ji pelnė už šiais metais atidaryto „Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus“ įkūrimo iniciatyvą. Taip pat už kovą dėl menininko kūrybinės ir pilietinės laisvės išreikšti savo požiūrį į gyvenimo reiškinius.

– Inesa, apie ką pasakojate savo filme „Gegučių vaikai“?

– Apie vaikus, kurie dėl tam tikrų gyvenimo posūkių auga svetimose rankose. Vieni – alkoholikų vaikai, kiti – pamestinukai, treti – euronašlaičiai, kurių tėvai išvykę uždarbiauti į Europą.

Nufilmavau šeimyną iš Šilutės rajono, priglaudusią 12 vaikų, kurie gyvena po vienu stogu. Pusę metų ją stebėjau, važinėjau ten. Per tą laiką įvyko trys susitikimai – vaikai susitiko su tikrosiomis savo motinomis po kelerių nesimatymo metų.

Kiekvienas jų turi savo paslaptį ir savo istoriją, kodėl jis yra paliktas. Į tą klausimą kiekvienas žmogus turbūt visą gyvenimą bando sau atsakyti.

Bet filmas neatskleidžia vaikų istorijų – kalba apie juos pačius, apie jų būseną, apie jų susitikimą su tikrosiomis mamomis. Nufilmuotos trys kelionės, kai vaikai vyksta pas savo mamas. Jos visiškai netoli, kai kurios gyvena už kelių kaimų arba tame pačiame rajone.

– Kas paskatino kurti tokį filmą?

– Didelis Vaiko teisių apsaugos tarnybos pasitikėjimas manimi. Jie paskambino ir paragino. Sakė, manimi pasitiki ir norėtų, kad aš kurčiau šį filmą.

Stebėjau, galvojau, rinkausi, kurią šeimyną filmuosiu. Turėjau daug vaizdo medžiagos. Man nuoširdžiausia ir tikriausia pasirodė šeimyna iš vieno Šilutės rajono kaimo. Aišku, yra ir daugiau gerų šeimynų. Bet intuicija pakuždėjo, kad reikia sukti filmą apie tą moterį, Oną. Gal todėl, kad mano mama taip pat Ona?

Onos ir Stanislovo Jogų šeima turi savo vaikų, ūkį, gyvulių, bet jiems to negana – jie globoja kitus vaikus, savo gyvenimą paskiria jiems. Pirmą kartą važiavome tų vaikų filmuoti per Žolinę.

Greitai apsisprendžiau, kad nenoriu iš jų traukti skaudžios informacijos. Filme vaikai neduoda jokių interviu. Jie kiekvienas turi didįjį klausimą: „Kodėl aš ne su tėvais?“ Į tą klausimą jie bandys atsakyti visą likusį gyvenimą.

Nors mamos ir užtrenkia jiems duris prieš nosį, jie vėl eina pas jas. Gal ne todėl, kad pas jas sugrįžtų, o tiesiog tikėdami ir norėdami su jomis draugauti. Vaikų meilė ir tikėjimas savo motinomis – begaliniai. Atlaidumas – jaudinantis. Juose nėra jokio pykčio. Vaiko siela – visiškai atvira savo tikrajai motinai, kad ir ką ji jam būtų padariusi.

– Kaip vyko filmavimas? Ar patyrėte netikėtumų?

– Likimas mums padovanojo nuostabų dalyką. Nežinau, kodėl mane likimas būtent taip lydi. Ateina šeimininkė ir sako: „Jeigu filmui reikia įdomios medžiagos, šiuo metu veršiuojasi karvė, gimsta veršiukas.“ Ir, įsivaizduojat, kas atsitinka. Karvė atsiveda tą veršiuką, perlipa per jį ir nueina šalin į pievas. Visiems laikams jį palieka. Išsigąsta savo motinystės?

Pastvėriau kamerą iš jauno nepatyrusio operatoriaus ir per dirvonus, per rugius, atsimenu, bėgau paskui tą karvę. Jos veršiukas laukuose liko vienas. O šeimininkė sako: „Ji jo nenulaižys.“ Pasirodo, ir gamtoje taip būna.

Man tiesiog keista: nuvažiuoji per Žolinę filmuoti vaikų, o likimas padovanoja tokių unikalių kadrų. Tai – meninė žmonių ir gyvulių pasaulio paralelė.

– Kodėl imatės motinos ir vaiko temos: filmuojate namuose gimdančias moteris, paskui – tikrųjų motinų pamestus vaikus?

– Mano filmų ratas apie moteris pradėjo suktis įdomiai. Sakoma, moteris, pagimdžiusi pirmąjį vaiką, atsigręžia į savo motiną. Mamos ir dukters santykiai būna jau kitokie. Iš tikrųjų savo filmų tematika į moteris ir vaikus atsigręžiau po pirmosios dukters gimimo. O juk debiutinis vaidybinis mano filmas „Vyrai“ – apie visuomenėje neprisitaikiusius menininkus.

Tai mažo biudžeto filmai. Užsidedi kamerą ant pečių, pasiimi nedidelę kūrybinę grupę ir darai tuos filmus. Lygiai taip sukurtas ir „Lengvas raganavimas“, ir po jo buvę filmai, ir „Gegučių vaikai“.

– Ar dėl to kuriate tokius filmus, kad nepavyksta gauti didesnio finansavimo?

– Tai ir gerai, ir blogai. Bet tai turi ir šviesiąją Mėnulio pusę. Kai dirbi su tokia nedidele kūrybine grupe, esi pats lanksčiausias, kūrybiškai laisvesnis. Kaip vedlys eini per tamsų mišką ir pats skiniesi kelią, esi pakankamai laisvas savo kūrybiniuose plotuose.

– Ar ateityje dar imsitės tokių temų? Juk per „Lengvą raganavimą“ labai nukentėjote.

– Manau, kad nukentėjau ne aš – nukentėjo mano filmo herojės. Kad apie tai reikėjo sukurti filmą, rodo šių dienų įvykiai. Bet kuriuo atveju menininkas turi kalbėti apie opius dalykus. Jeigu filmas sukelia diskusiją, vadinasi, jis gyvas.

– Kaip jaučiatės po prokurorų apklausos?

– Tai nebuvo apklausa – tai buvo tardymas apie labai intymius dalykus. Jauno tardytojo klausimai žemino mane kaip motiną. Emociškai man buvo šlykštu.