Atplėšti nuo savo namų ir ištremti į amžinojo įšalo žemę. Nesuskaičiuojami praradimai ir kapai, neišmatuojamas siaubas ir kančios. Ne mažesnį siaubą išgyveno ir tūkstančiai lietuvių, kurie, bėgdami nuo tokios lemties, tapo tremtiniais savo pačių žemėje. Nemažai jų prieglobstį nuo sovietinės valdžios persekiojimų surado Klaipėdos krašte.

Mistinis apsireiškimas

Aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė tremties išvengė tik dėl apdairios mamos, kuri, gelbėdama savo vaikus nuo Sibiro, išslapstė juos atokiuose kaimuose pas gimines.

O grėsmė buvo labai reali – Jonas Paukštė, Vytauto tėvas, tarpukario Lietuvoje vadovavo Alantos valsčiaus policijos nuovadai. Sovietų supratimu, tai buvo priešas.

Uniformuoto tėvo veidas jau seniai buvo išblukęs iš V.Paukštės atminties, o jos atgaivinti bent nuotraukos vaizdu buvo neįmanoma. Saugumo sumetimais mama tuomet sunaikino visas nuotraukas.

Ir štai stebuklas. Prieš pat Gedulo ir Vilties dieną V.Paukštė iš visai nepažįstamo žmogaus sulaukė dovanos – lig šiol nematytos sovietų lageryje pražuvusio tėvo nuotraukos, darytos 1928 m.

Nuotraukoje – Alantos valsčiaus tarybos nariai, tarp kurių yra ir uniformuotas policijos pareigūnas J.Paukštė.

"Šita nuotrauka man sumaišė visą protą, juk nė vienos tokios tėvo fotografijos neturėjau", – susijaudinęs apie netikėtą laišką pasakojo V.Paukštė.

Vilnietis Gintautas Šeikis sudaro monografiją apie Alantos miestelį. Jame prieš karą kurį laiką gyveno V.Paukštės šeima. Knygos autorius, padaręs nuotraukos kopiją, atsiuntė ją į Klaipėdą V.Paukštei.

Tėvas virto liaudies priešu

Ši kopija kaip niekas kitas atgaivino patirtus išgyvenimus: tada aktoriaus tėvų šeima jau gyveno Anykščiuose; J.Paukštė, kaip Lietuvos savanoris, buvo gavęs kelis hektarus žemės, vėliau dar nusipirko pats, pasistatė namus.

"1944 m., kai grįžo frontas ir vėl nubildėjo, prasidėjo motinos tardymai. Vienas, tada – kitas. Į Molėtus vežė. Per tuos tardymus jai pažeidė klausą, trūko ausų būgneliai", – pasakojo V.Paukštė.

Buvo akivaizdu, kad reikia dingti iš namų, kitos išeities nėra, kaip teigė aktorius. Saugumiečiai ieškojo tėvo. Jis tada slapstėsi, iš pradžių – netoli namų.

Pasirodo, dar 1941 m. mus buvo pasiruošę išvežti, bet kaimynė įspėjo", – prisiminė aktorius.

V.Paukštės mama liepė slėptis tik tėvui, nes niekas nemanė, kad bolševikai skriaus vaikus. Jis išėjo į mišką, ąžuolyne už upės sėdėjo ir stebėjo, kas vyksta sodyboje.

"Atvažiavo saugumiečiai. O kaimynas, kuris nuomojo tėvo žemę, toks rusas Semionas, sakė šį rytą jį matęs. Mama atkakliai tvirtino, kad nežino, kur jis. Tai jau buvo signalas, po to prasidėjo tardymai. Tapo aišku – namuose nebesaugu. Niekas netikėjo, kad nekaltuosius – žmonas, vaikus – gali liesti, o jie viską rovė su šaknimis. Netikėjome, kad bolševizmas toks baisus", – pokario išgyvenimus prisiminė V.Paukštė.

Atsisveikinimas su tėvu

Kai V.Paukštės tėvui būti netoli namų tapo pavojinga, jis nusprendė važiuoti į Vilnių ir pasislėpti didesniame mieste, o šeimą surinko atsisveikinti.

"Prisimenu, naktį tėvas susikvietė mus visus į kaimyno pirtį, ten jis su mumis atsisveikino. Aš dar buvau mažas. Broliui prisakė saugoti šeimą ir išvyko", – pasakojo V.Paukštė.

Tai buvo paskutinis kartas, kai šeima jį matė, nors žinojo, kad jis darbavosi hipodrome prie Vilniaus.

Aktoriaus tėvas buvo labai religingas, į bažnyčią eidavo kiekvieną sekmadienį. Ten kažkas jį pamatė, parodė pirštu. Jį suėmė ir nuteisė 25 metams už tai, kad savo šalyje dirbo policininku.

"Išvežė į lagerį Komijos respublikoje, ten jis po dvejų metų baigė savo žemiškąją kelionę. O vaikai slapstydamiesi išsigelbėjo", – teigė aktorius.

Sugriauta vaikystė

V.Paukštę mama nuvežė į savo tėviškę Ginučius, už Ignalinos, prie ežero. Kitoje jo pusėje buvo tėvo gimtinė, vėliau Vytautas persikėlė tenai. Jam buvo 10 metų. Mama irgi kažkur slapstėsi, kaip galėdama lankė savo jaunėlį.

"Tuo metu buvo nuostata, kad mokslas būtinas, be jo – niekur. O aš dvejus metus ganiau karves. Mačiau, kaip kiti vaikai eina į mokyklą. Ašarodavau, kad negaliu mokytis", – prisiminė V.Paukštė.

Pagelbėjo tokia Marchertaitė, buvusi kaimynė ir sesers draugė, 1947 m. ji dirbo Švietimo ministerijoje. Moterys nutarė, kad Vytautą reikia įtaisyti į vaikų namus, antraip liks bemokslis.

"Gavau fiktyvų pažymėjimą, kad aš – našlaitis, gavau ir nukreipimą į vaikų namus. Buvau pamokytas sakyti – ėjo frontas ir tėvai dingo", – teigė V.Paukštė.

Aktorius mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje. Ją baigė ir po Stalino mirties nebūdamas komjaunuolis įstojo į konservatoriją.

"Bet, kaip pasirodė vėliau, jie vis tiek buvo išsiaiškinę, kad aš – liaudies priešo sūnus. Kai reikėjo važiuoti filmuotis į užsienį, neišleisdavo", – kalbėjo aktorius.

V.Paukštė įsitikinęs, kad jo likimas – ne išimtis. Esą taip kaip jis nukentėjo kas antras tos kartos žmogus.

Išgelbėdavo perspėjimai

Šiandien sunku įsivaizduoti situaciją, kai savi namai tapdavo nesaugūs. Pavydus kaimynas ar įsižeidęs giminaitis galėjo nulemti šeimos likimą. Tada, palikus visą užgyventą turtą, tekdavo bėgti ten, kur niekas nepažįsta, į kitą kaimą, į kitą miestą, kuo toliau nuo namų. Tokia buvo stalininės valdžios Lietuvoje realybė.

Klaipėdietis visuomenininkas Dionyzas Varkalis pasakojo, kad daugelis labai greitai susigaudė, kas vyksta, ir ne visi buvo suvaryti į vagonus.

"Dalis pasipriešinimo dalyvių buvo įsilieję į sovietines institucijas, jų buvo ir pas stribus, ir net saugume. Jie pranešdavo apie būsimus trėmimus. Ir žmonės pabėgdavo", – tikino D.Varkalis.

Jis pats 1949 m., būdamas 14-os, gavo informaciją, kad jo pavardė – tremtinių sąrašuose. Tad iš Telšių teko sprukti į Klaipėdą.

Tokių žmonių, kurie turėjo pasitraukti iš savo namų ir slapstytis, kad neištremtų komunistai, buvo tūkstančiai.

Tuo metu visas Klaipėdos kraštas, ne tik Klaipėda, buvo tarsi prieglobstis nuo raudonojo maro. Tiesa, į Klaipėdą slėptis ar ieškoti prieglobsčio tuomet bėgo visokio plauko veikėjai, tarp jų – stribai ir miškiniai, tie, kurie turėjo visokių "biografijos dėmių".

Išsipirko kyšiu

Tipiška to meto istorija nutiko ir Antanui bei Stanislavai Baltuoniams iš Vieštovėnų.

"Tarp Kulių ir Plungės yra Vieštovėnų kaimas. Prieškariu mano senelis ten turėjo malūną ir buvo vienas turtingiausių kaimo žmonių. Po karo savo paties malūne jis tapo eiliniu darbininku, o tokį girtuoklį iš Plungės atsiuntė kaip valdytoją", – pasakojo Antano ir Stanislavos anūkė Daiva Pauliukevičienė.

Jos močiutė savo vyrui kas rytą turėjo paduoti pusryčius, dubenį su karštu vandeniu nusiprausti, taigi žmonės turėjo patarnauti savo pačių ūkyje.

"1949 m. mano močiutės draugė, kuri dirbo seniūnijos raštinėje, atėjo ir perspėjo, kad kitą dieną numatytas trėmimas, o sąrašuose – ir mano senelių šeima. Per naktį jie į vežimą susikrovė brangiausius daiktus ir nuvežė į vieną kaimą pas močiutės seserį. Į kitą vežimą susikrovė, kas liko, ir išvažiavo į Klaipėdą", – šeimos istoriją prisiminė D.Pauliukevičienė.

Taip žmonės atsidūrė Klaipėdoje, visiškai tuščioje vietoje, ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo.