Nei pakartas, nei paleistas – taip galima pavadinti Juozą Imbrasą. Nors prieš savaitę jis buvo išstumtas iš posto, savivaldybės koridoriuose vis dar vadinamas meru. Mat laukiama, kol teismas išsiaiškins, ar naujojo mero rinkimai buvo teisėti.

Aiškinimasis teisme dėl mero regalijų gali gerokai užtrukti. Juokaujama, kad kol teismas priims sprendimą, šios tarybos kadencija gali baigtis. O ką per tą laiką ketina veikti pats J.Imbrasas?

– Jau savaitė, kai nebeinate mero pareigų, nedalyvaujate rytiniuose pasitarimuose, kitos darbovietės taip pat neieškote. Nusprendėte pasinaudoti pensininkui priklausančiomis atostogomis?

– Nuo pat 8 val. ryto aš jau dirbu. Darbas seka darbą. Aš negaliu nebūti aktyvus. Aš 12 metų buvau aktyvus, niekas to nepaneigs. Man visos miesto problemos jau yra viduje, man jos nesvetimos. Aš negaliu nusispjauti ir nueiti. Man įdomūs tie dalykai, vaike. Aš neblefuoju.

To darbo yra – Jėzau Marija. Aišku, gali vaidinti, kad esi tarybos narys, nieko nedirbti, gauti tą 1 tūkst. litų per mėnesį už dalyvavimą tarybos veikloje ir tuo džiaugtis. Bet aš esu išrinktas savivaldybės Tvarkos ir teisingumo frakcijos seniūnu, turiu sekti visus sprendimus, mero potvarkius, administracijos direktoriaus įsakymus. Kito darbo aš nebeieškosiu.

Be to, turiu įsipareigojimų ir partijai. Esu partijos pirmininko pavaduotojas, prezidiumo, valdybos narys. Ruošiamės ir prezidento bei Europos Parlamento (EP) rinkimams. Pradėsime važinėti po miestus, susitikinėti su rinkėjais. Dabar važiuosime į Prienus. Reikia Valentiną Mazuronį pristatyti kaip kandidatą į prezidento postą. Mes su Rolandu Paksu turime prisistatyti kaip kandidatai į EP.

– Tvirtai nusprendėte dalyvauti EP rinkimuose?

– Aš esu antras partijos sąraše. Manau, kad mes turime šansų bent du savo atstovus parlamente turėti. Įdomu būtų tapti EP nariu. Dabar domiuosi, kalbu su europarlamentarais, kaip jie dirba. Kokia jų darbotvarkė, kokios galimybės, kiek ten reikia sėdėti, kiek galima dirbti čia, Lietuvoje.

Vieni sako, mes nuskrendame antradienio vakarą, ten trečiadienį pabalsuojame, ketvirtadienio vakarą grįžtame, sėdime čia, Lietuvoje, dirbame.

– Suprantu, kad jeigu būtumėte išrinktas į EP, į Briuselį išvyktumėte net nedvejodamas.

– Ne, vaikeli. Man miesto gyvenimas labai įdomus. Skaudu būtų palikti, nesinorėtų kaip tarybos nariui atitrūkti nuo miesto problemų. Per 12 metų įpratau. Bet gyvenimas parodys.

– Rudenį buvote išrinktas į Seimą, tačiau parlamentaro mandato atsisakėte ir likote vadovauti Vilniui. Prieš savaitę buvote nuverstas nuo mero posto. Ar dabar nesigailite šio sprendimo?

– Nesigailiu, nes Seime dirbau patarėju. Nesu įpratęs prie Seimo darbo. Ten nėra tos įtampos, dinamikos, prie kurios čia esu pripratęs. Čia man arčiau žemiški reikalai, kuriuos geriau pažįstu. Ten – gausi kokią nors sritį, kurios gerai nežinai...

Nors man ir šeimyna sakė. Ko tu ten savivaldybėje vargsti? Tave ten paskui nuvers. Eik geriau į Seimą, ramiai gyvensi. Aš nebemoku ramiai gyventi. Ne-be-mo-ku. Įpratau virti tų problemų katile. Galėjau nueiti, labai lengva ranka numoti, pasakyti "Einu k čiortovoj materi, ir visi pasiuskit." Nėjau.

– Nors oficialiai esate pensininkas, į tradicinio pensininko rėmus netelpate. Ar lieka laiko pasidžiaugti laisvalaikiu, kurį kaip senjoras užsitarnavote?

– Aš dar nesijaučiu pensininkas, nors esu tokio amžiaus – 68 metų. Dar turiu energijos. Pensiją gaunu, iki 2 tūkst. litų. Nuo jos man dar atskaičiuoja už tokią paskolėlę, kurią esu paėmęs, bet jau baigiu atiduoti.

Tačiau laisvo laiko nuo darbų lieka. Pareinu vakare namo, užvalgau, palakstau, nueinu kilometrą kitą paneriu, paskui pareinu, atsigulu, pamiegu ir vėl ryte keliuosi į darbą. Vienas vaikštau vakarais. Aš neinu pasivaikščioti, einu geru žingsniu. Pereinu Šilo tiltu į Žirmūnus iš vieno galo į kitą, grįžtu. Ant tilto vėjas pučia, grynas oras. Tada labai "fainas" miegas. Atsigulei, užmigai, rytą atsikėlei 7 val. žvalus, energingas.

Dar prieš miegą paskaitau, ypač istorines knygas, ar rimtos politikos, pasaulio geografijos tematika. Dabar skaitau apie išmintį ir minios valdymo meną. Ten visų žymių pasaulio vadovų mintys surašytos. Kaip jie kalbėdavo, kas toje kalboje svarbu. Pavyzdžiui, nereikia sakyti "Labas vakaras, gerbiami mano piliečiai", nes piliečiai iš karto užmiega. Reikia kažko nestandartiško.

Taip pat paskaitau angliškų pokalbių knygeles. Vakar Remigijus Žemaitaitis (buvęs patarėjas) man sako, einu ten, kur džentelmenai eina. Šiandien kaip tik ir man teko šitą frazę pavartoti. Juokėmės ryte.

Taip pat mėgstu gamtą. Išvažiuoju į sodybą, pažuvauju, ant ežero pasėdžiu prie vandens. Man patinka ir medžioti, grybauti. Man apskritai patinka būti gamtoje.