K. Jagėlienė: prakartėlė – tarsi Biblija be žodžių

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, du mėnesius bus galima apžiūrėti Vokietijos Freisingo diecezinio muziejaus parengtą parodą „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“, kurioje atsispindi Jėzaus gimimo scenos vaizdavimo tradicijos Alpių regione ir Lietuvoje.

Šimtmečių istorija

Kaip pasakoja parodos kuratorė, muziejininkė, istorikė Kamilė Jagėlienė, Kristaus gimimas – vienas svarbiausių įvykių krikščioniškojoje liturgijoje.

Šv.Kalėdos figūrinį pavidalą įgijo IV a. krikščioniškuose sarkofaguose, tačiau ypatingą reikšmę joms suteikė šv.Pranciškus Asyžietis, gyvenęs apie 1181/1182–1226 m. Trokšdamas tiesiogiai išgyventi Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, Dievo žmogiškumą padaryti visiems atpažįstamą, 1223 m. šv.Kalėdų naktį Grečo miestelyje, Italijoje, šv.Pranciškus teatrališka inscenizacija oloje atkūrė Gimimo sceną – pastatė ėdžias su Kūdikėlio skulptūrėle, atvedė jautį, asiliuką. Taip atsirado šv.Kalėdų paprotys kurti prakartėles bažnyčiose ir miestų aikštėse.

Stebuklas: al­to­rė­lis su Lo­re­to kū­di­kė­liu, su­kur­tu iš dramb­lio kau­lo.Vie­na iš pa­mal­du­mui skirtų ko­pi­jų, o tik­ra­sis Lo­re­to kū­dikė­lis kil­di­na­mas iš Švei­ca­ri­jos. Vie­nas ka­pu­ci­nų vie­nuo­lių duoda­vo jį varg­šams, ser­gan­tiems žmo­nėms, jie mels­da­vo­si fi­gūrė­lei ir ji iš­klau­sy­da­vo jų mal­dų, įvyk­da­vo ste­buk­lų. Įdo­miau­sia, kad fi­gū­rė­lė vis su­grįž­da­vo pas vie­nuo­lį vi­siš­kai ne­pa­žeis­ta. / Butauto Barausko nuotr.

Ilgainiui pranciškoniška prakartėlių tradicija paplito po Europą. XVI a. pabaigoje prakartėlės imtos kurti Pietų Vokietijoje. Vėliau prisidėjo jėzuitai, XVII a. pr. bažnytinėje ir vienuolijų aplinkoje aktyviai siekę skleisti tikėjimą per pojūčius.

„Be abejo, pirmiausia tai buvo bažnytinis žanras, – sako muziejininkė. – Įsigalėjus Apšvietos idėjoms, barokinio pamaldumo praktikos, taip pat ir prakartėlių statymo būtinybė imtos kritikuoti. 1782 m. tuometis Austrijos imperatorius Juozapas II, skverbiantis Apšvietos idėjoms, pradėjo skeptiškai žiūrėti į prakartėlių statymą ir jas uždraudė. Tačiau prakartėlių tradicija jau buvo įsigalėjusi ir, uždraudus prakartėles, jos iš bažnyčių persikėlė į privačią aplinką – žmonės pradėjo jas kurti savo namuose. Ilgainiui tradicija plito, keitėsi, įgavo įvairių atspalvių. Alpių regione XIX a. taip išsivystė ypatinga, savarankiška, iki šių dienų gyvuojanti prakartėlių kultūra.“

Bažnytinis žanras

K.Jagėlienė pasakoja, kad Lietuvoje Kristaus Gimimo scenos vaizdavimas atsirado su krikščionybe, XIV a. antrojoje pusėje. Prakartėlių statymo tradicija įsitvirtino suklestėjus vienuolijoms.

Originalu: Al­pių re­gio­ne kur­to­se pra­kar­tė­lė­se ga­li bū­ti vaiz­duo­jamas ir dvy­li­ka­me­tis Jė­zus šven­tyk­lo­je – to­kių pra­kar­tė­lių ne­buvo Lie­tu­vo­je. / Butauto Barausko nuotr.

Pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet bažnyčiose atvaizduoti Kristaus gimimą. Iš Alpių regiono į Lietuvą atkeliaudavo medinės, vėliau ir gipsinės, tapusios tradicinėmis, figūros: Marija, Juozapas, Kūdikis, asilas ir jautis, piemenys, trys Išminčiai, kurie kartu su kulisais sudarydavo prakartėlės kompoziciją. Prakartėles, įkvėpti įvežtinių pavyzdžių, droždavo ir vietos dievdirbiai.

Paskirtis: di­de­lį at­si­da­vi­mą Kū­di­kė­liui Jė­zui per­tei­kia iš se­se­rų ur­šu­lie­čių kong­re­ga­ci­jos vienuo­ly­no Ba­va­ri­jo­je at­ke­lia­vu­sios skulp­tū­rė­lės – jos bu­vo va­di­na­mos pa­guo­du­kais, ka­dan­gi turė­jo pa­dė­ti vie­nuo­lėms iš­tver­ti iš­si­sky­ri­mą su šei­ma. / Butauto Barausko nuotr.

„Tačiau Lietuvoje, priešingai nei Alpių regione, iš kurio yra pagrindiniai parodos eksponatai, tokios stiprios tradicijos kurti prakartėles niekada nebuvo – šis žanras buvo beveik išimtinai bažnytinis, – teigia parodos kuratorė. – Tik galima teigti, kad tarpukariu prakartėlių kultūra labiau paplito miestuose, privačioje erdvėje, tačiau tai nebuvo visa apimantis reiškinys. Juo labiau kad sovietmečiu jis neturėjo galimybės plėtotis, toliau buvo palaikomas tik vietos meistrų.“

Butauto Barausko nuotr.

Atgimus Lietuvai, prakartėles vėl imta kurti. Dabar per šv.Kalėdas jas galima išvysti ne tik bažnyčiose, bet ir miestų aikštėse, prakartėlės tampa populiarios ir privačioje namų aplinkoje.

Interpretacijų įvairovė

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo diecezinio muziejaus Bavarijoje, Vokietijoje, surengtoje parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, devyni – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus Gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje.

Tikėjimas: pa­ro­do­je eks­po­nuoja­ma ma­žiau­sia pa­sau­ly­je – treč­da­lio mi­li­met­ro dy­džio – Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to „Link­Me­nų fab­riko“ ir par­tne­rių na­no-p­ra­kartė­lė. To­kia ma­ža, kad pli­ka akimi ne­ma­to­ma, tad be­lie­ka ti­kėti, kad ji ten yra. / Butauto Barausko nuotr.

„Šioje parodoje galite pamatyti skirtingo pobūdžio ir laikmečio prakartėles – nuo gotikinių mažyčių, skirtų asmeniniam pamaldumui, Jėzaus atvaizdų, iki tokių didžiagabaričių, plačių, panoraminių, kur dalyvauja 300–400 veikėjų toje šventoje istorijoje. Tokios amplitudės parodo nepaprastai menininkus įkvėpusią įsikūnijimo slėpinio, Dievo tapimo žmogumi, istoriją“, – sako Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

Ar tu tikintis, ar netikintis, ji tave įtraukia, tu natūraliai į ją palinksti, nori atidžiau apžiūrėti, nori pamatyti smulkmenas, o kartu supranti Gerąją Naujieną – Jėzus gimė.

Muziejininkės K.Jagėlienės teigimu, seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę.

Parodos ašis – keturios vizualiausios, įdomiausios, įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę. Pasak K.Jagėlienės, jos labai gerai atspindi tam tikrus prakartėlių kūrimo tradicijos aspektus.

Prakartėlių centras

Vadinamoji barokinė Miuncheno prakartėlė yra 5 m ilgio, joje – 419 figūrėlių. Miunchenas buvo ir iki šių dienų išlieka prakartėlių centras, kur prakartėlių kūrimas – profesionalus žanras. Ir šiandien nuvykęs į Miuncheną gali pasiimti žemėlapį ir apeiti prakartėles, kurių advento laikotarpiu yra apie 50, tačiau ne vieną jų galima pamatyti ir ne advento laikotarpiu.

„Alpių regione gyvenantys vokiečiai prakartėlę gali laikyti ją visus metus – ten prakartėlės yra suvokiamos daug plačiau, nei mes suvokiame. Mums tai yra šventa šeima – Mergelė Marija, Juozapas, Kūdikis, trys Išminčiai, piemenėliai, angeliukai, žvaigždė, avelės. Vokiečių prakartėlėje gali būti atspindėti ir pirmieji Jėzaus stebuklai, bėgimas iš Egipto, piemenėlių nužudymas ir dar gausybė visko, kas vyksta aplink Jėzaus gimimo įvykį. O dar plačiau žiūrint, prakartėle gali tapti beveik bet kas, kas yra minima Šventame Rašte. Dėl to tos prakartėlės yra tokios didelės, jos buvo metų metus statomos, keičiamos, plečiamos, dėl to ir tų figūrėlių yra tiek daug“, – aiškina parodos kuratorė.

Raida: Karalių pagarbinimas. Miuncenas, 1485 m. Vėlyvosios Gotikos skulptūrinė šv. Trijų Karalių grupė iš Freisingo katedros Trijų karalių altoriaus liudija, kaip palaipsniui figūros atsiskirdavo nuo konteksto,tapdavo judinamomis. Tai buvo svarbus žingsnis kalėdinių prakartėlių formavimuisi. / Butauto Barausko nuotr.

Didelį atsidavimą Kūdikėliui Jėzui, egzistavusį Pietų Vokietijoje, perteikia iš seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyno Landshute, Bavarijoje atkeliavusios XVIII a. skulptūrėlės. Prieš stodamos į vienuolyną, novicės jas gaudavo kaip dovanas iš artimųjų. Tokios prabangiais drabužiais ir papuošalais puoštos skulptūrėlės buvo vadinamos paguodukais, kadangi turėjo padėti būsimoms vienuolėms, kurioms tebuvo 14–16 metų, ištverti išsiskyrimo su šeima skausmą. Gotikos laikais kurti objektai savo šilumą dalija ir šiandien.

Kelia daug klausimų

Parodoje pristatomas ir Vilniaus arkikatedarai priklausantis XIV a. antrojoje pusėje Prancūzijos meistrų kurtas seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje – reljefinės dramblio kaulo plokštelės su išdrožinėtomis evangelijos scenomis. Vienoje iš jų – ir seniausia mūsų šalyje atvaizduota Jėzaus Gimimo scena.

Amžius: se­niau­sias go­ti­ki­nės plas­ti­kos kū­ri­nys Lie­tu­vo­je – rel­je­fi­nės dramb­lio kau­lo plokš­te­lės su iš­dro­ži­nė­to­mis evan­ge­li­jos sce­no­mis, vie­no­je jų – ir Jė­zaus gi­mi­mo sce­na. / Butauto Barausko nuotr.

K.Jagėlienės teigimu, tradicinių prakartėlių Lietuvoje išlikę labai mažai. Parodoje galima pamatyti tarp prakartėlių senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu išsiskiriančią XVIII a. pab.–XIX a. Gruzdžių Švč.Trejybės bažnyčios prakartėlę. Tikėtina, kad joje esantis Kūdikėlis Jėzus atkeliavęs iš Tirolio, o kitos figūros kurtos vietos meistro, tačiau akivaizdžiai sekant tirolietiškais, alpiškais, bavariškais pirmavaizdžiais. Tad šis eksponatas jungia abi parodos dalis.

„Lietuviškos prakartėlės yra originalios, žaismingos ir keliančios daug klausimų. Pavyzdžiui, sunku pasakyti, kuri iš moterų yra Mergelė Marija – viena tarsi su karūna, bet kitos suknelė puošnesnė. Trys Karaliai labai dinamiški, netipiniai“, – sako muziejininkė.

Vienija ta pati mintis

Parodoje eksponuojama mažiausia pasaulyje – trečdalio milimetro dydžio – Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų fabriko“ ir partnerių nano-prakartėlė. Tokios buvo sukurtos penkios, vieną iš jų kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė nuvežė dovanų popiežiui Pranciškui.

Gausa: 5 m il­gio dro­ži­nė­tos fi­gū­ri­nės Miun­che­no pra­kar­tė­lės fragmentas, ku­rio­je – net 419 fi­gū­rė­lių. / Butauto Barausko nuotr.

Tiek Lietuvos, tiek Bavarijos prakartėles vienija tai, kad dažniausiai jų figūrėlės buvo daromos iš medžio, tačiau skiriasi scenovaizdžio idėja. Bavarijoje ir Austrijoje dažnai autoriai bandė suderinti du kraštovaizdžius – centre visuomet yra vaizduojamas Betliejus ir Jėzaus Gimimo scena, kairėje – Alpių regionas, o dešinėje – Rytų scena. Senosios lietuviškos prakartėlės gerokai paprastesnės.

Pakaitalas: po­pie­ri­nė Ha­le­rių pra­kar­tė­lė (XVIII a. pir­mo­ji pu­sė). Hale­riai – po­pie­ri­nių pra­kar­tė­lių ini­cia­to­riai. Jos kur­tos kaip al­ter­na­tyva dro­ži­nė­toms pra­kar­tė­lėms – pa­pras­tes­nės, pi­ges­nės. / Butauto Barausko nuotr.

„Prakartėlės skirtingos, bet visas jas vienija graži mintis, kad Jėzus gimsta visur, visame krikščioniškajame pasaulyje. Prakartėlė yra tarsi Biblija be žodžių – ar tu tikintis, ar netikintis, ji tave įtraukia, tu natūraliai į ją palinksti, nori atidžiau apžiūrėti, pamatyti smulkmenas, o kartu supranti Gerąją Naujieną – Jėzus gimė“, – sako K.Jagėlienė.

Vertybė: tarp ne­gau­siai iš­li­ku­sių me­di­nių tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų pra­kar­tė­lių – se­nu­mu, nuo­tai­kin­gu ori­gi­nalu­mu ir me­niš­ku­mu iš­si­ski­rian­ti XVIII a. pab.–XIX a. Gruz­džių Švč.Tre­jy­bės baž­ny­čios pra­kar­tė­lė. / Butauto Barausko nuotr.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių