Čia neužsuka mokinių ekskursijos, prie durų nėra atminimo lentos. Tai, kas televizijos ir radijo pastate Kaune vyko 1991 m. sausio 13-ąją, mena tik keli lemtingąją naktį dirbę žmonės.

Nenori būti didvyriais

"Dirbome savo darbą, ir tiek. Negalvojome, kad kažkokį žygdarbį atliekame. Dabar daug didvyrių atsirado. Mes nenorime lįsti tarp jų", – pasakojo Lietuvos radijo ir televizijos vyr. inžinierius Feliksas Girininkas.

Lemtingąjį sausio 12-osios vakarą jis buvo neseniai grįžęs namo ir rengėsi miegoti. Suskambus telefonui, vyras ragelyje išgirdo savo viršininko balsą: "Vilnių užėmė. Važiuojame." Abejonių ar diskusijų tuomet nebuvo. Į televizijos ir radijo pastatą S.Daukanto gatvėje 28A skubiai susirinko techniniai darbuotojai. "Įjungėme kameras. Studijoje buvo žurnalistas Modestas Patašius, jį pirmą ir pasodinome kalbėti", – dalijosi prisiminimais Feliksas. Iš Kauno studijos Lietuvos ir pasaulio žmones pasiekė žinia apie kruvinuosius įvykius Vilniuje.

"Didžiausią įspūdį tuomet darė žmonių geranoriškumas", – prisiminė montažo režisierius Henrikas Jovaiša. Vyras pasakojo, kad iš televizijos ir radijo pastato neišėjo kelias paras, kol Vilniuje buvę televizijos darbuotojai suskirstė darbą pamainomis. "Žmonės neprašomi ėjo pas mus, vežė karštos arbatos, maisto, buitinių vaizdajuosčių, pinigų", – prisiminimais dalijosi H.Jovaiša. Jis dovanų gavo šiltą megzstinį – viena moteris atnešė per kelias dienas numegztą drabužį. Kitam kolegai kažkas perdavė didžiulį kiaulės kumpį.

Neturėjo, ką rodyti

"Studija tebėra ta pati, tik aparatūra – naujesnė. Prožektoriai tie patys, tik du trečdaliai nebeveikia", – mostelėjo ranka F.Girininkas. Lietuvai lemtingomis dienomis iš šios studijos buvo pranešamos karščiausios naujienos, o tarp jų rodyti įrašai iš koncertų. "Dažnai leisdavome E.Masytės dainą "Laisvė". Įrašų buvo nedaug, todėl ekranuose sukosi tie patys koncertai. Neturėjome, ką rodyti", – tas dienas prisiminė H.Jovaiša.

Vyrai nesistebi, kad tuomet darbas buvo labai spontaniškas. Tikrąsias žinias nuolat lydėjo gandai, nes niekas nežinojo, kaip bus iš tikrųjų. Anot televizijos darbuotojų, Kaune dislokuotų sovietinės kariuomenės dalinių vadai buvo pažadėję "savų" nepulti, tačiau šimtaprocentinių garantijų nebuvo.

"Baimės akys didelės, todėl žmonės, pamatę bet kokį karinį automobilį, skubėdavo pranešti: tankai atvažiuoja. Tik paskelbdavome ir tuoj vėl atšaukdavome", – dabar jau su šypsena apie tas dienas kalbėjo F.Girininkas.

Vyrai tuomet apie pavojų savo gyvybei negalvojo. Labiausiai dėl jų jaudinosi namie likę artimieji. "Kai turi ką veikti, niekais sau galvos nekvaršini", – juokėsi Feliksas ir Henrikas.

Televizijos darbuotojų dvasią palaikė meno gyslelę turintys drožėjai. Trečiajame pastato aukšte ir šiandien ant sienos tebekabo iš medžio išdrožtas Didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdas. Buvusių kolegų aplankyti užsukęs inžinierius Vytautas Valaitis užsiminė namie tebesaugantis tuo metu dovanų gautą medinę Gedimino pilį su Rūpintojėliu.

Žmonės svarbiau nei pastatas

"1991-aisiais reikėjo ypatingų ir tuo metu retų techninių priemonių, kad būtų galima transliuoti televizijos laidas. Šiandien tos priemonės yra vos ne kiekviename namų kompiuteryje su gera interneto linija. Žymiai pasikeitė techninės priemonės ir galimybės, todėl nėra būtinybės, kad televizija būtų viename ar kitame pastate", – įsitikinęs Lietuvos televizijos žurnalistas Juras Jankevičius.

Sausio 13-osios naktį jis, kaip "Panoramos" žurnalistas, praleido televizijos ir radijo pastate Vilniuje, S.Konarskio gatvėje, o sausio 14-ąją atvažiavo dirbti į studiją Kaune. Dabar čia kuriantis laidas žurnalistas neabejoja, kad televizijos ir radijo pastato Kaune istorinė reikšmė yra didelė, tačiau nelinkęs to sureikšminti. "Pastatas televizijos programos nekuria. Programą kuria žmonės. Pažiūrėkime į Istorinę Prezidentūrą Kaune. Joje vyko labai svarbūs istoriniai įvykiai, tačiau šiandien to pastato reikšmė – labiau simbolinė. Kiek galime turėti simbolinių pastatų, turėtų spręsti valstybė", – įsitikinęs žurnalistas.

"Pastatas yra Lietuvos radijo ir televizijos balanse. Mes jį naudojame Lietuvos radijo ir televizijos įstatyme numatytai veiklai vykdyti. Tiesa, dalis pastato yra grąžintinųjų savininkams sąraše", – situaciją išdėstė už vadybą atsakingas Juras Jankevičius.

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šiame pastate buvo įkurtas vienintelis Lietuvoje radijas. Iki tol nuomotos patalpos sovietmečiu buvo nacionalizuotos. Vėliau, kai atsirado televizija, Kaune įkurtas Lietuvos radijo ir televizijos komiteto padalinys.

Šiuo metu istorinio televizijos ir radijo pastato likimas – teismo rankose. Kauno apygardos administracinis teismas yra skyręs papildomą grąžintinos dalies ekspertizę. Ekspertai turi nustatyti, ar savininkui pagal įstatymą priklausytų pastato dalis, ar piniginė kompensacija.

Šiuo metu istorinius įvykius menančiame pastate kuriamos Lietuvos radijo ir televizijos laidos, žurnalistai rengia reportažus televizijos žinių laidai "Panorama" bei Lietuvos radijui. "Per savaitę studijoje nufilmuojam vieną laidą", – pripažino techninį darbą dirbantys vyrai.

J.Jankevičius nesistebi, kad prie įėjimo į pastatą nekabo Sausio 13-osios įvykius menanti memorialinė lenta – esą tai nedaroma pačių įvykių dalyvių iniciatyva. "Pirmiausia reikėtų padėkoti tiems žmonėms, kurie dirbo tą naktį ir visą tą laikotarpį po Sausio 13-osios. Dauguma tų žmonių nėra gavę netgi Sausio 13-osios atminimo medalio", – apgailestavo žurnalistas.