Įdomūs A.Katilienės gyvenimo vingiai – mokslus krimtusi statybos srityje, dirbusi statybinėse organizacijose, kuriose ėjo įvairias pareigas, galiausiai gyvenimą, vedama vyro, tuomečio Lietuvos bokso federacijos prezidento Zigmo Katiliaus, užsidegimo, susiejo su boksu. Siekė ir vis dar siekia išsaugoti Lietuvos bokso istoriją ir atmintį apie su juo susijusius žmones.

O pastaruoju metu A.Katilienė aktyviai įsijungė į Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bendruomenės veiklą ir, kaip pati sako, švenčia gyvenimą.

– Didžioji dalis jūsų gyvenimo susijusi su boksu ir savanoryste. Kaip tai atsirado jūsų gyvenime?

– Savanorystė gali būti įvairi. Aš esu aktyvus žmogus, galima sakyti, visą gyvenimą savanoriauju. Anksčiau apie savanorystę niekas nekalbėdavo, bet man tai buvo tarsi savaime suprantama.

Kalbant apie boksą – visą laiką šalia vyro buvau, bokso renginiuose fotografavau, visa bokso istorija nuotraukose išsaugota – turiu sukaupusi tokį didžiulį šio sporto archyvą, kokio turbūt nė vienas korespondentas neturi. Dabartiniais terminais tariant, čia buvo savanorystė, kuri išaugo į didelį dalyką.

Kai kurie senjorai sėdi namuose ir gaili savęs. Kas iš to gailesčio? Reikia ne savęs gailėtis, bet žiūrėti į kitą žmogų. Juk yra daug blogiau gyvenančių, daug blogesnės sveikatos.

Kai prieš dvylika metų netekau vyro, įkūriau Zigmo Katiliaus fondą. Negailėdama nei laiko, nei asmeninių lėšų organizavau įvairias veiklas, bokso turnyrus, įnešiau įvairių naujovių organizuojant bokso turnyrus.

Kelerius metus iš eilės boksininkams dovanojau ringo spalvų rankšluosčius, knygas, treneriams – Lietuvos sporto enciklopediją, nebuvo pamiršti ir teisėjai. Suorganizavau, kad boksininkus sveikintų merginos, vilkinčios tautinius drabužius, nes tai yra tarptautinis turnyras ir čia – Lietuva. Šiuo gražiu pavyzdžiu užkrėčiau ir kitų turnyrų rengėjus. Puoselėjau meilės ir pagarbos kultūrą. Ir viską dariau nuoširdžiai.

Kai įkūriau fondą, smarkiai nesiviešinau, bet dabar, kai pasižiūriu, – penki tarptautiniai bokso turnyrai surengti Marijampolėje! Aišku, aš ne viena tai dariau. Bet šiandien galiu pasidžiaugti, kad tokiu būdu mano vyrui tarsi paminklas pastatytas, nes, nepaisant visų jo nuopelnų bokso labui, nebuvo nė vieno žodžio internete. Šiandien apie vyrą yra parašyta, jo nuopelnai įvardyti. Ne tik apie savo vyrą rašiau – apie visus bokso žmones. O kiek aš straipsnių parašiusi apie boksą... Manęs niekas nevertė, niekas nenurodinėjo, ką daryti. Tai irgi savanorystė, kuri nesibaigia iki šiol.

Kadangi buvo sukaupta daugybė fotografijų, rengiau parodas visoje Lietuvoje bokso varžybų metu, bibliotekose, kultūros centruose, savivaldybėse. Kai surengiau nuotraukų parodą Kauno sporto muziejuje, pakviečiau senuosius sportininkus, jų šeimų narius, suradau jau išėjusių amžinybėn boksininkų žmonas, vaikus ar seseris. Man be galo gera ir svarbu, kad jie susipažino, dalijosi prisiminimais. Aš iki šiol bendrauju su jais.

Fondo iniciatyva pasodinome 40 vardinių ąžuolų Lietuvos tūkstantmečio ąžuolyne. Boksininkai su šeimomis noriai važiavo sodinti tų ąžuolų. Bendrystėje puikiai praleisdavome visą pavasario dieną keletą metų iš eilės. Dabar vėl skambinamės, organizuojamės, kviesiu pavasarį nuvažiuoti pažiūrėti, kaip mūsų ąžuolai auga.

Šiandien pas mus perrašoma bokso istorija. Kodėl ją reikia perrašyti? Ją reikia tęsti, puoselėti ir vertinti bei gerbti tuos žmones, kurie aukojosi tuo laiku. Ir svarbiausia – suspėti padėkoti dar gyviems bokso didžiavyriams už aukso raidėmis rašytą bokso istoriją.

– Kuo gyvenate šiandien? Kiek teko girdėti, veiklos jums netrūksta...

– Jau šešeri metai kaip esu kunigo Algirdo Toliato suburtoje Ramintojos bendruomenėje, savanoriauju. Taip pat rašau feisbuke "Aldonos dienoraštį apie Ramintoją". Turiu galimybę eiti tikėjimo keliu, realizuoti savo pomėgį fotografuodama ir kurdama.

Gruodžio pradžioje buvo dveji metai, kai Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios skaityklėlėje visų laukiu atvira širdimi. Esu laiminga, dalyvaudama brandžios bendruomenės veikloje. Manau, kad neatsitiktinai gyvenimo kelias atvedė iki to. Nežinau, ar tai Dievo malonė, dovana, o gal ir misija... Už tai kasdien dėkoju ir jaučiuosi palaiminta, švenčiu gyvenimą su šia bendruomene. Čia tiek šviesių žmonių, puoselėjančių pagarbos kultūrą, kad nuo jų įsikraunu gėrio. Esu laiminga būdama bendruomenėje, kuriai galiu pasitarnauti ir esu reikalinga. Mano vyras sakydavo, kad žmogus gyvena tol, kol jis yra reikalingas. Šiandien aš jaučiuosi reikalinga.

Esu laisvas, atviras žmogus, galiu pasakyti savo nuomonę ir niekas manęs už tai nepasmerks. Nenoriu matyti nekultūringų, negatyvių dalykų, įžeidžiančių komentarų – man svarbus geranoriškumas, dėkingumas, vertybės, kurios amžinos, nepakeičiamos. Savo pozityvumu ir pavyzdžiu galime keisti aplinką – tokia mano gyvenimo pozicija. O ir pati mokausi iš kiekvieno žmogaus, iš kiekvienos situacijos. Juk, kunigo žodžiais, – geriausia daugyba yra dalyba...

Myliu žmones, mėgstu bendrauti, mokausi nuolankumo, elgiuosi su žmonėmis taip, kaip noriu, kad jie elgtųsi su manimi. Domiuosi kultūriniu gyvenimu, esu smalsi, mėgstu keliauti, fotografuoti. Nesvetima man ir gyvenimo druska, tai grūdina. Einu tikėjimo keliu, įgaunu tvirtybės, skiriu dalį savo laiko savanorystei – toks mano gyvenimas šiandien.

Kol turiu svajonių ir esu reikalinga, gyvenu visavertį gyvenimą, nematydama raukšlių ir neskaičiuodama metų.

– Tačiau karantinas daugelį veiklų apribojo, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai jūsų nestabdo?

– Taip, karantinas, pandemija mus visus labai varžo, visi užsidarę tuose savo kambarėliuose, savo kiaute. Apsikabinimų trūksta, tarpusavio artumo.

Tikintiesiems ilgą laiką buvo neleidžiama eiti į bažnyčias, o juk malda žmogui turi didelį poveikį. Gelbsti tik nuotoliniu būdu transliuojamos šv.Mišios. Labai visi pasiilgę, kad galėtų matyti akis bendraujant. Vėl reikės mokytis išsivaduoti iš savotiško uždarumo. Dabar esame kaip vilkai, vienas kito bijome.

Kai kurie senjorai sėdi namuose nuo visko užsidarę ir gaili savęs. Kas iš to gailesčio? Reikia ne savęs gailėtis, bet žiūrėti į kitą žmogų. Juk yra daug blogiau gyvenančių, daug blogesnės sveikatos. Jeigu kažkam labai jau blogai vienam – tegul eina savanoriauti, tegu pasižiūri, kas darosi ligoninėse, tegu gydytojų pagaili, kurie savo sveikatą ir gyvenimus aukoja dėl tų, kurie neatsakingai elgiasi.

Mums duotas gyvenimas yra dovana. Bet yra du keliai ir gali rinktis – pasukti į vieną pusę ar į kitą. Aš renkuosi pozityvumo kelią. Matau, kuo kitam žmogui galiu padėti, o ne gailiuosi savęs. Aš pasirenku, kur noriu eiti ir kokia noriu būti. Ir dabar drąsiai galiu sakyti – čia man labai padeda malda. Kodėl žmonės išgyveno Sibire, kai buvo išvežti? Todėl, kad jie turėjo maldą ir tikėjimą.

– Turite svajonių kažką nuveikti, kai karantinas pasibaigs?

– Aš kasdien nesisukioju į buvusį gyvenimą, negaliu ir labai didelių planų turėti. Metai labai greitai bėga. Gyvenu šiandiena ir džiaugiuosi – kad atsibudau, kad esu sveika, kad galiu būti naudinga, kokį nors gerą darbą šiandien padaryti.

Aišku, pasvajoti galima ir reikia, bet mes svajojame, o Dievulis būna, kad tuos planus pakeičia. Tačiau be vilties nebūtų gyvenimo. Pavyzdžiui, svajoju oro balionu paskraidyti. Tokį grožį pamatyčiau, tiek pafotografuočiau. Gal ir nelabai ta svajonė reali, bet jeigu nesvajosi, žmogau, – neisi į priekį ir nežengsi žingsnių link tos savo svajonės.

Dabar man svarbiausia, kad aš ir maldą turiu, ir dėkojimą. Aš dėkoju už kiekvieną dieną, už kiekvieną sutiktą žmogų, ir mane tas veža, dabartiniais terminais tariant. Koncentruojuosi į tuos dalykus, kurie yra gėris, kurie yra pozityvūs, ir labai noriu tai matyti. Kas bloga stengiuosi nesinešioti, mokausi paleisti, atleisti.

Tą, ką mes norime matyti, tą ir matome – kažkam stiklinė pustuštė, o kažkam – puspilnė. O nuo mūsų minčių ir sveikata labai priklauso. Neseniai perskaičiau, kad net dėkingumas sveikatą taiso, todėl ir po devynerių metų nuvažiavau padėkoti gydytojui, kad aš šiandien sveika ir gyva.

Turime eiti per gyvenimą su malda ir tikėjimu, vertinti šeimą, nes ji yra pagrindų pagrindas, turėti vilties, būti pozityvūs, vienas kitą mylėti. Reikia pakelti akis į dangų, bet reikia matyti ir šalia esantįjį. Aš taip pat visą gyvenimą stebiu kitus žmones ir mokausi pasiimti iš jų tai, kas geriausia, pasimokyti. Mano genuose užkoduotas pozityvumas, savyje nerasčiau nė kruopelytės pesimizmo. Tad gyvenu ir toliau švenčiu gyvenimą. Žinote, amžius yra absoliučiai ne kliūtis. Juk raukšlių pati nematau, nes mano akys kitaip blizga. Kol turiu vilties ir svajonių, esu reikalinga, gyvenu visavertį gyvenimą ir neskaičiuoju metų.