Šiuo metu Lietuvoje yra apie 30 tūkst. žmonių, slapta bendradarbiavusių su sovietų saugumu. Ne visi jie yra atsisakę savo nuodėmių naštos – prisipažinę bendradarbiavę su KGB.

Artinosi prie žinomiausių

Dabartinis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas 15 metų rašė dokumentine medžiaga paremtą knygą "KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai". Šioje, Istorinėje Prezidentūroje Kaune ką tik pristatytoje knygoje, A.Anušauskas atskleidė KGB veiklos metodus ir nuvainikavo šios organizacijos visagalybės mitą.

KGB sovietinėje Lietuvoje atsirado ne tuščioje vietoje – 1921 m. nepriklausomoje Lietuvoje sovietinis saugumas VČK (KGB pirmtakė) įsteigė Kaune savo rezidentūrą, kuri veikė diplomatinės atstovybės priedangoje. Sovietinė rezidentūra rėmė Lietuvos komunistinį pogrindį. Vienas jo vadovų Antanas Sniečkus kartais vykdė ir kruvinus nurodymus iš Maskvos.

Sovietinis saugumas ypač stengėsi užverbuoti tituluotus Lietuvos rusus. Štai 1934 m. į Maskvą buvo pranešta apie neva užverbuotą grafą Vladimirą Zubovą. Į jį buvo atkreiptas dėmesys todėl, kad grafas, J.Pilsudskio pusbrolis, laisvai važinėdavo į Lenkiją, turėjo plačių ryšių Lietuvoje ir, stokodamas pinigų, pats ateidavo į sovietinę pasiuntinybę Kaune. Gavęs pinigų ir paskolos raštelį, matyt, buvo verčiamas teikti kažkokią informaciją Maskvai, tačiau tai tebuvo paskalos ir laikraštinės žinios. Atrodo, kad senasis grafas net nesuprato esąs užverbuotas.

Buvo mėginta užverbuoti ir aukštus lietuvių pareigūnus. Pavyzdžiui, Kauno burmistras Antanas Merkys (vėliau – paskutinis Lietuvos vyriausybės vadovas) buvo pakviestas specialiam susitikimui Maskvoje, tačiau, kviestajam atvykus, nesuskubta jam pasirengti.

Tyrimą tęsia kolegos

Okupavus ir aneksavus Lietuvą, prasidėjo kitas sovietinio saugumo veiklos etapas – pasipriešinimo šalyje slopinimas, kitaminčių persekiojimas, teroro organizavimas, šantažas ir kompromitavimas.

KGB, 1954 m. perėmusi savo pirmtakių (VČK, GPU, MGB) patirtį, buvo nusitaikiusi į visas Lietuvos gyvenimo sritis ligi pat 1990 m. A.Anušausko knygoje apstu anksčiau ir dabar gerai žinomų Lietuvoje žmonių pavardžių, mirgančių įvairiuose kontekstuose.

A.Anušausko darbą tęsia ir jo kolegos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr.specialistė Kristina Burinskaitė bei Tremties ir rezistencijos muziejuje dirbantis Darius Juodis.

Šie jauni istorikai domėjosi vienu pagrindinių KGB destrukcinės veiklos įrankių – šmeižtu, kompromitavimu, dezinformacija – naudotais sovietų slaptųjų tarnybų išeivijos ir sovietinėje spaudoje siekiant trukdyti užsienio lietuviams Baltijos šalių okupacijos klausimą kelti tarptautiniu mastu.

Apjuodinti, griauti pasitikėjimą

K.Burinskaitė pažymi, kad vienas pagrindinių destrukcinės KGB veiklos įrankių – išeivių šmeižtas sovietinėje lietuvių spaudoje, iškraipant ir tendencingai interpretuojant 1941–1944 m. įvykius Lietuvoje, emigrantų bei jų organizacijų šantažas, kaltinant bendradarbiavimu su nacių valdžia, dalyvavimu žudant sovietinius pareigūnus ir žydus. Be abejo, buvo ir tokių faktų, tačiau buvo siekiama apjuodinti daugumą bei, svarbiausia, diskredituoti Lietuvos laisvinimo bylą.

Šiam tikslui sovietinėje Lietuvoje buvo rengiami vieši karo nusikaltėlių teismai ir siekiama Vakarų visuomenės akyse sukompromituoti aktyvius 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, Laikinosios vyriausybės, vietinės savivaldos veikėjus: diplomatą, Lietuvos aktyvistų fronto kūrėją Kazį Škirpą, pasipriešinimo naciams organizacijos "Lietuvių frontas" įkūrėją, buvusį Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, Kauno komendantą Jurgį Bobelį (Kazio Bobelio tėvą) ir kitus.

Pokariu KGB siuntinėjo šalių, į kurias buvo emigravę šie asmenys, vyriausybėms, ir spaudai įvairius dokumentus, neva įrodančius jų nusikaltimus. Kompromitacijai buvo pasitelkti ir KGB bei organizacijos "Rodina" šefuojamas leidinys "Nemuno kraštas" (įkurtas 1964 m. Vokietijoje) bei JAV leidžiami "Vilnis", Laisvė". Panašiems tikslams buvo skirtas ir "Gimtasis kraštas", leistas Lietuvoje.

Bendradarbiavo ir savo noru

"Ne be KGB pastangų pasirodė palankūs sovietinei valdžiai rašiniai laikraščiuose "Vienybė", "Vilnis", Santaros–Šviesos leidiniuose "Akiračiai", "Metmenys"– juose KGB turėjo savo kontaktų. KGB pasisekė šantažo ir didelio spaudimo būdu priversti žinomą tarpukario žurnalistą, rašytoją ir vertėją Juozą Keliuotį bei tarpukario Lietuvos spaudoje aktyviai bendradarbiavusį aukštą valdininką Vladą Tiškų (abu jie buvo jau grįžę iš Sibiro) teigiamai pasisakyti apie sovietinę Lietuvą išeivijos spaudoje. Tačiau šie KGB "laimėjimai" nebuvo dideli, nors sovietinis saugumas ir gyrėsi, kad po šių publikacijų išeivija nutraukė ryšius su J.Keliuočiu ir V.Tiškumi", – sakė K.Burinskaitė.

D.Juodis atkreipė dėmesį į ardomąją KGB veiklą lietuvių išeivijoje septintajame, aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. "Į išeivijos ar jiems skirtus leidinius KGB stengėsi infiltruoti iš sovietinės Lietuvos atsiųstus žurnalistus arba mokančius gerai rašyti. Niekas nevertė to daryti jėga – jie sutiko savo noru. Matyt, masino karjeros perspektyva, gyvenimas užsienyje ar dar koks kitas interesas. Mėginu iš dalies pateisinti tik pokario metais sutikusiuosius bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, nes kitaip jiems būtų grėsusi mirtis. Tokios grėsmės 1960–1990 m. tikrai nebuvo", – pastebėjo D.Juodis.

Išeivija agento neatpažino

Propaganda – intelektuali kovos priemonė, todėl šiam darbui, anot D.Juodžio, buvo pasirenkami išsilavinę žmonės, žurnalistai. Laikraštyje "Moscow news" triūsė istorikas Robertas Žiugžda, "Tiesos" laikraščio korespondentu JAV dirbo Albertas Laurinčiukas, kuris grįžęs į Lietuvą parašė kelias propagandines knygas apie gyvenimą JAV. Užsienyje sovietmečiu dirbo ir kiti žurnalistai, veiklūs Lietuvoje ir dabar. KGB mėgino į dešiniąją išeivijos spaudą infiltruoti atvykėlius iš sovietinės Lietuvos, tačiau užsienio lietuviai juos greit atpažindavo.

Sovietmečiu išgarsėjo Vakarų Vokietijoje gyvenęs Vytautas Alseika. Manipuliuojant jo laiškais, rašytais motinai į Lietuvą, KGB pavyko užverbuoti šį žmogų, leidus jam Lietuvoje slapta pasimatyti su mama. Tuo metu jis dirbo VLIK‘o (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas) informaciniame leidinyje, o vėliau – Čikagoje leistame laikraštyje "Draugas" (iki 1972 m.). Po to jam buvo leista grįžti į Lietuvą ir parašyti knygą "Trys dešimtmečiai emigracijoje" ir kitas. Beje, išeiviai neįtarė, kad Orestas (toks buvo Vytauto Alseikos slapyvardis) buvo KGB agentas. Panašiu keliu į Lietuvą grįžo Albinas Mockus bei Juozas Mikuckis – jais taip pat manipuliavo KGB.

Prašė Maskvos dolerių

Pasak D.Juodžio, Lietuvos KGB atstovai važiuodavo į Maskvą prašyti dolerių, kad galėtų užprenumeruoti kelis užsienyje lietuvių leidžiamus leidinius. Jie buvo užsakomi į vieno lojalaus santvarkai žurnalisto abonentinę pašto dėžutę. Būtent išeivijos leidiniai buvo šaltinis, teikęs informacijos saugumiečiams apie užsienyje gyvenančius lietuvius.

D.Juodis patvirtino savo kolegės K.Burinskaitės mintį, kad po KGB sparneliu Lietuvoje buvo leidžiamas "Gimtasis kraštas", kuriame aukščiausias pareigas užėmė iki šiol žiniasklaidoje tebedirbantys žinomi žurnalistai. KGB sėkmingai manipuliavo ir draugija "Tėviškė", skirta ryšiams su užsienio lietuviais palaikyti. KGB veiklai iš dalies "dirigavo" Komunistų partijos vadovai (mūsų šalyje tai vertinama dar atsainiai, mėginant visą kaltę suversti tik KGB, jos agentams ir bendradarbiams).

"Manau, mūsų Liustracijos įstatymas yra labai netobulas. Juk prisipažinusieji bendradarbiavę su KGB gali būti ramūs – jų pavardės nebus paskelbtos, tačiau tokia praktika neišsklaido visuomenėje tebesklandančių įtarimų. Be to, septintajame ar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose nebebuvo kruvinų įvykių – išoriškai tautos pasipriešinimas jau buvo nuslopintas. Tai ko dabar bijoti viešai prisipažinti bendradarbiavus su KGB?! Juk tai sumažintų gandų ir įtarimų", – svarsto D.Juodis.

KGB Lietuvoje pagal A.Anušauską

Lietuvos teritorijoje KGB faktiškai nustojo egzistuoti 1991 m. spalio 1 d.

Nuo 1956 m. per SSRS specialiųjų tarnybų tinklą Lietuvoje perėjo apie 50 tūkst. žmonių.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 25–35 tūkst. žmonių, slapta bendradarbiavusių su KGB.

Nebuvo sukurta institucija, kuri saugotų, tvarkytų ir tyrinėtų išlikusias 222 081 KGB bylas (tai – maždaug 2 km ilgio virtinė).

Buvusiems KGB darbuotojams Lietuva suteikė įvairias socialines garantijas, o jų veiklą apribojo minimaliai.

Iki šiol nepaviešintas KGB rezervo sąrašas.

Kasmet sovietmečiu Lietuvoje dirbo apie 1000 KGB karininkų, 6 tūkst. slaptų agentų, 8 tūkst. patikimų asmenų. Vien pašto tarnyboje dirbo apie 300 KGB ištikimų asmenų, patikrindavusių apie 0,5 mln. laiškų per metus.