Autobuso vairą į kiemsargio šluotą iškeitęs Jonas Vytenis Petkevičius nesigaili. Tvarkydamas sostinės gatves, vyras sugeba džiaugtis tokiais dalykais, kurių skubantys vilniečiai paprastai nė nepastebi.

Skųstis nėra ko

Iškritęs sniegas, purvas ar kalnas šiukšlių J.V.Petkevičiaus negąsdina. Jis kasdien įveikia didelį sąrašą darbų.

Tuomet, kai kiti dar tik skuba į darbus, jo prižiūrima teritorija – vieno sostinės prekybos centro stovėjimo aikštelė, laiptai, takai – jau stebina švara. Tačiau pats vyriškis juokauja, kad jo triūsas laikinas: neva jo darbo rezultatų nematyti jau po pusvalandžio. Tam įtakos turi dvi priežastys: oro sąlygos ir žmonių elgesys. J.V.Petkevičius nelinkęs kitų kritikuoti ar skųstis. Tik kelis kartus paklausus, kas jo darbe yra didžiausias galvos skausmas, pasigirsta nuoširdus atsakymas.

"Galbūt išmesti kramtomosios gumos gabalėliai", – atsiduso vyriškis. Dažnai vilniečio akiai balti lopinėliai net nepastebimi. Tačiau 68 metų kiemsargiui tenka juos nukrapštyti ir nuo medinių suolų, ir nuo elektros stulpų, ir nuo grindinio. Toks smulkus darbas reikalauja labai daug kantrybės. Kitas dalykas, kuriuo miestiečiai apsunkina kiemsargio darbą – nuorūkos.

"Visada taip būdavo ir bus, jie šiukšlina, mes tvarkome", – ramiai apie darbo kasdienybę kalbėjo tvarkdarys.

Anksti keltis – juokas

Nei darbo pobūdis, nei jo laikas nekelia J.V.Petkevičiui sunkumų. Keltis ketvirtą valandą ryto jam nieko nereiškia. Tiesa, vasarą, kai žydi gėlės, ir paryčiais pasitinka čiulbantys  paukščiai, anksti keltis jam dar smagiau.

"Stebiu besikeičiantį miestą, kaip visi skuba, bendrauja", – apie kasdienybę pasakojo vyras. Jis jau nepamena dienos, kada būtų atsikėlęs vėliau.

Apie 40 metų vilnietis dirbo autobuso vairuotoju. Į darbą jis vykdavo kur kas anksčiau. Tais laikais žadintuvas jo namuose suskambėdavo antrą nakties. Kaip į tokį darbo grafiką reaguoja J.V.Petkevičiaus namiškiai? Kiemsargis tikino, kad žmona juo labai rūpinasi. Ir sunkų vairuotojo darbą jis metė tik mylimosios Marytės įkalbėtas.

"Ji norėtų, kad išvis nedirbčiau, tačiau nieko neveikti negaliu", – tikino vilnietis. Dabartinė profesija patinka ir jam, ir šeimos nariams. Kaip vieną didžiausių darbo pranašumų J.V.Petkevičius išskyrė tai, kad tvarkydamas gatves jis nepatiria jokios įtampos. O ir sveikata mosuoti šluota ar kastuvu jam dar leidžia.

Tušti plepalai – ne jam

Jis sveikai maitinasi, mėgsta lietuviškas sriubas. Itin mėgstami žmonos gaminti bulviniai blynai, juos vyriškis galėtų skanauti kasdien. Tačiau Marytė pasirūpina, kad patiekalai būtų įvairūs ir sotūs. J.V.Petkevičius minėjo, kad maistui neišleidžia daug pinigų. Jis nėra saldainių, pyragų ar kitų skanėstų mėgėjas. Vienintelis dalykas, už ką tenka pakloti nemenką sumą – vaistai. Jais kiemsargis visada aprūpina žmoną.

"Ji stengiasi dėl manęs, aš, suprantama, dėl jos", – apie šeimos idilę kalbėjo vyras. Aplinkinius dažnokai stebina jųdviejų šilti santykiai. Tiesa, vienam žmonos pomėgiui J.V.Petkevičius nepritaria. Jų namuose dažnai lankosi žmonos draugės. Vyras girdi jų pašnekesius ir tai jam atrodo laiko gaišatis. Jis įsitikinęs, kad moterys dažniausiai daug kartų šneka apie tuos pačius dalykus. "Jau geriau einu į garažą, tvarkau automobilį ar imuosi kitų darbų", – šypsojosi kiemsargis.

Smagiausia – su anūkais

Paklausus apie laisvalaikį. J.V.Petkevičiaus veide atsiranda šypsena. Jokios knygos ar kitos pramogos jam neatstoja laiko, praleisto su anūkais. Tiesa, jie dabar jau paaugę, senelį aplanko rečiau. Tačiau akimirkas su jais 68-erių vyras vadina gražiausiomis. Smagiausia jam žaisti stalo žaidimus.

"Aš jiems viską leidžiu, užtat prikrečia nemažai pokštų", – nusijuokė vilnietis. Jis iki šiol mena vieną linksmiausių dienų su anūkais. Kartą senelis liko vienas prižiūrėti mažųjų. Jis labai įdėmiai skaitė knygą, girdėdavo, kaip vaikaičiai atsiklausia, ar galima paimti pagalves ir kitus daiktus žaidimams.

"Aš tik linkteldavau galvą ir toliau skaitydavau Josifo Stalino biografiją", – pasakojo kiemsargis. Tik grįžus  žmonai jis išvydo anūkų žaidimų padarinius. Iš indų, knygų, pagalvių ir kitų buitinių daiktų vaikaičiai buvo pasistatę pilį. J.V.Petkevičius iki šiol pamena, kaip močiutė liepusi vaikams ir jam visa tai sutvarkyti.

"Stebiu, kaip jie auga, kaip keičiasi, ir širdyje gera gera", – atvirai kalbėjo kiemsargis.
10 valanda ryto – darbas baigtas. Žvilgtelėjęs į laikrodį, vyras ramiai sudėliojo šluotas, kastuvus ir patraukė namų link.