Olimpinės žaidynės - kitos, emocijos - tos pačios. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas Sergejus Jovaiša gerai supranta, kaip jaučiasi Pekino olimpiadai besirengiantys krepšininkai.

"Man nereikia nieko galvoti - viskas yra mano širdyje", - pasakė legendinis žalgirietis S.Jovaiša, kai, paprašę pasidalyti mintimis apie 1992-ųjų ir šių dienų krepšinio rinktines, pasiūlėme jam laiko pagalvoti.

Seržu draugų vadinamas vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų nepamiršo nė vienos detalės iš Barselonos olimpiados, kuri Lietuvai tapo naujo gyvenimo simboliu. Tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės Lietuvai po daugelio sovietų okupacijos dešimtmečių. Nors dabar jau - kiti laikai, kitoks žmonių gyvenimas, krepšinio teikiamos emocijos išliko tos pačios.

- Sergejau, kas, jūsų manymu, olimpiados išvakarėse labiausiai slegia Lietuvos krepšininkus?

- Atsakomybė išsaugoti bendrą ansamblį, neiškristi iš jo. Visi suvokia, kokias didžiules galimybes turi šita komanda, ir norint, kad ji pasiektų tai, ko visi laukia, reikia visiems krepšininkams būti komandos - vieno ansamblio - dalimi. Jeigu kažkas trauks vežimą tik į savo pusę, žaidimo nebus. Žinoma, olimpiados išvakarėse būna ir nerimo, bet, būnant visiems kartu, matant vieno ar kito komandos vedlio pavyzdį, jį nesunku suvaldyti.

- Ar galima palyginti 1992-ųjų ir 2008-ųjų olimpines rinktines? Kas yra taip pat, o kas skiriasi?

- Dabartinėje komandoje yra atsiradusi tokia pati kolektyvinė dvasia, nuo kurios mes ir pradėjome. Prieš 16-17 metų, kai atsirado galimybė jaunai Lietuvos valstybei dalyvauti olimpiadoje, mes vieni kitus į komadą sukvietėme patys. Patys pasikvietėme ir trenerį Vladą Garastą, Šarūnas Marčiulionis Doną Nelsoną prikalbino, Valdas Chomičius - Javierą Imbrodą. Visi troškome, kad Lietuvos komanda pasirodytų kuo geriau. Tuo metu nebuvo svarstymų, ar verta dalyvauti. Mums tai buvo lyg svarbiausias dalykas gyvenime. Todėl jautėme didžiulį dvasinį pakilimą.

Manau, jeigu 1992 metais nebūtų buvę tokio supurtymo - olimpinių medalių - visas krepšinio vystymasis galėjo būti kitoks. V.Garastas dukart yra pasakęs vieną frazę: "Vyrai, jūs neįsivaizduojate, ką padarėte." Pirmą kartą ją ištarė "Žalgiriui" laimėjus V.Joneso taurę, antrą kartą - Barselonos olimpiadoje.

Šiais profesionalaus krepšinio laikais žaidėjai ne visai nuo savęs priklausomi. Tai - didžiausias skirtumas kalbant apie dviejų kartų rinktines. Nors Saboniui ir Marčiulioniui skaudėjo kojas, jie žaidė Lietuvos rinktinėje, nes to norėjo. Dabar jau noro neužtenka, nes klubai, kaip Žydrūno Ilgausko atveju, gali uždrausti. Krepšinis tapo pramone, o mūsų laikais buvo daugiau jausmo.

Labiausiai gaila, kad jau niekada Lietuvos rinktinėje kartu nežais Sabonis ir Ilgauskas. Praleidome didįjį istorinį momentą.

- Emocijos, atstovaujant savo šaliai olimpiadoje, visais laikais būna tokios pačios?

- Žinoma. Juk labai gera ne tik žaisti ir laimėti, bet ir matyti senus draugus, su jais kartu siekti bendro tikslo. Ir, be abejo, vienyti tautą, suteikti jai tokių emocijų, kurios visus mus daro geresnius.

Vis dėlto dabartinės kartos emocijos truputį kitokios - geras žaidimas jiems užtikrina ir didesnį kontraktą, todėl tikslo siekimas įgauna ir komercinį atspalvį, o tai didina jų pečius slegiančią ir taip nemažą atsakomybę.

Džiaugiuosi, kad dabar vis dažniau krepšininkai atvyksta į rinktinę atidėję visus asmeninius reikalus, kurie, mano įsitikinimu, kartais būdavo išgalvoti. Juk nėra būtina visada pačiam spintas namie stumdyti. Vienu laikotarpiu tokios tendencijos buvo atsiradusios. Lietuvoje, kur krepšinis yra antroji religija, krepšininkams turėtų būti svarbūs tautos interesai.

Profesionalai neturėtų pamiršti, kur ir nuo ko pradėjo savo karjerą. Bet dabartinė rinktinė pagal savo užsidegimą, norą atstovauti Lietuvai ir surinktus žaidėjus man primena mūsų pirmąją olimpinę rinktinę. Mano minėta kolektyvinė Ramūno Butauto auklėtinių dvasia man asmeniškai kelia labai teigiamų emocijų.

- O žmonių emocijos, jūsų akmis, nesikeičia priklausomai nuo laiko?

- Krepšinio pergalės visais laikais Lietuvoje sukelia begalinę euforiją. Tik galbūt gali skirtis kai kurie motyvai, dėl kurių pergalės yra mirtinai reikalingos. Tačiau vienas motyvas nesikeis turbūt per amžius - visos pergalės reikalingos ateities kartoms.
Man labai gera jausti, kad krepšinis labiausiai Lietuvoje vienija tautą.

Tik ginti parlamento ir į Baltijos kelią kartą tauta visa kartu buvo išėjusi. Daugiau lietuvius į gatves su vėliavomis išveda tik krepšinis. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės Virgilijaus Aleknos laimėjimais, tačiau juos švenčiame gerokai santūriau. Tiesiog krepšinis yra komandinis žaidimas ir sukelia didelį kolektyviškumo jausmą. Manau, kad ir futbolas išvestų žmones į gatves, jeigu tik Lietuvoje būtų, ką švęsti.

- Užsiminėte apie komandos vedlį. Manote, kad tokiai pajėgiai rinktinei vis tiek reikia vieno ar dviejų lyderių, nepaisant to, kad yra bent 10 panašaus pajėgumo žaidėjų?

- Žinoma. Turėti tokį vedlį aikštėje yra būtina siekiant didžių laimėjimų. Barselonoje mūsų žaidimas laikėsi ant trijų banginių - Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio ir Artūro Karnišovo. Visi kiti jiems padėjome ir, kai reikėjo, netrukdėme.

Dabartinėje rinktinėje matau du vedlius - Šarūną Jasikevičių ir Ramūną Šiškauską. Jie ne tik gali patys vesti komandą į priekį, bet ir reikalauti tam tikrų veiksmų iš kitų žaidėjų. Tokie komandos lyderio reikalavimai neretai būna svarseni nei trenerio.

- Ar įžvelgiate kokių nors paralelių tarp trenerių Vlado Garasto ir Ramūno Butauto?

- Abu šie specialistai yra demokratinio vadovavimo šalininkai. Žmoniškumas bendraujant su žaidėjais, mano įsitikinimu, yra labai svarbus motyvas visiems drauge siekti tikslo.

Skirtumai tarp jų yra padiktuoti skirtingo laiko. Dabar treneriams prieinama informacija apie bet kokius priešininkus ir lieka tik klausimas, kaip jie sugeba gautą informacijos kiekį apdoroti ir panaudoti. Jeigu turėdamas tiek žinių per trumpą laiką sugebi sudėlioti žaidimo mozaiką, esi geras treneris.

V.Garastas buvo geriausias tais laikais ne tik dėl to, kad parengė daug žaidėjų. Jis dirbo remdamasis neeiline intuicija, turėjo gerą krepšinio jausmą, aš jau nekalbu apie paties žaidimo supratimą. Ne kartą mums tekdavo žaisti su varžovais, kuriuos matydavome pirmą kartą gyvenime ir apie juos nežinodavome beveik nieko.

- Ko tikitės iš Lietuvos krepšininkų Pekine?

- Turime labai stiprią rinktinę, kuri dar neišnaudojo visų savo galimybių. Galvojant apie medalius būtina sėkmė ir labai svarbu, kad daugiau jau niekas nepatirtų traumos, ypač - Jasikevičius, todėl reikia žaisti taip, kad treneriai turėtų progos jam suteikti daugiau poilsio. Jeigu šitas ansamblis išlaikys komandinę dvasią, reikiamu metu pasieks geriausią sportinę formą, tikiu, kad tauta vėl turės progą išeiti į gatves.