Į kultūros paveldą įtraukto namo J.Basanavičiaus gatvėje laukia liūdnas likimas. Skirti lėšų jam restauruoti neleidžia įstatymai, o privačių investuotojų avarinės būklės pastatas nevilioja.

Grožį slepia tvoros

Vienoje iš istorinių sostinės gatvių esantis XIX a. namas – architektūros paminklas. Tačiau paminklosaugininkų vertinamą pastato fasadą, originalius architektūrinius liejinius užstoja aukštos tvoros. Praeivius jos saugo nuo pavojaus, kurį kelia avarinės būklės pastatas. Kiek laiko bus tvoros – neaišku. Turbūt iki kol pastatas visiškai sugrius, nes specialiai jo nugriauti, pagal galiojančias paminklotvarkos sąlygas, negalima.

Prieš porą metų iš Basanavičiaus gatvės 15-o namo dėl prastos jo būklės išsikraustė įvairios įstaigos. Iš tuometės savininkės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos (VAVA), jį perėmė Valstybės turto fondas, šiuo metu bandantis pastatą parduoti. Tačiau norinčių pirkti neatsiranda. Juk su pastatu, esančiu šalia Vilniaus senamiesčio, atitektų ir prievolė rūpintis jo istorinės vertės saugojimu.

"VAVA keletą kartų siūlė savivaldybei šį pastatą perduoti mainais į kokį nors kitą, bet pasižiūrėdavome, kad ten, pagal panaudą prikelta, daug visokių visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, todėl nenorėdavome dėl to pastato naudotojų turėti rūpesčių", – prisipažino savivaldybės Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjas Vytautas Grinius.

Investuotojų neatsiranda

"Įsivaizduokite, kiek lėšų reikia turėti, norint investuoti į tokį objektą. Juk tai kainuotų dvigubai ar net trigubai brangiau, nei tvarkyti eilinį namą. Net jei valstybė kompensuotų pusę restauracijos kainos, vis tiek būtų brangiau, nei statyti naują namą. O paveldosaugininkų, be abejo, išsirikiuotų ne viena eilė ir labai atidžiai stebėtų, kaip viskas vyksta. Abejoju, ar atsiras investuotojas, kuris norės mokėti dvigubai vien už pastato grožį", – skeptiškai buvo nusiteikęs Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorius Gediminas Rutkauskas.

"Šį pastatą gali išgelbėti tik turtingas investuotojas. Kitaip jo laukia liūdnas likimas", – apgailestavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas. Kadangi namas įtrauktas į registrą, kaip saugomas vietinės reikšmės architektūros paminklas, bet nepaskelbtas saugomu valstybės, lėšų finansuoti pastato tvarkymą valstybė, pagal įstatymus, skirti negali.

"Užsienyje tokie dalykai sprendžiami paprasčiau. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra privačių fondų, kurie perka tokius statinius, renovuoja, parduoda ir tuomet dalį lėšų skiria kitiems pastatams tvarkyti. Toks verslas naudingas ir valstybei, ir privačiam sektoriui. Mūsų įstatymai nenumato galimybės privatiems fondams administruoti kultūros paveldo statinius", – sakė R.Bitinas.

Rūpestis tik deklaruojamas

"Deklaruojame, kad saugome paveldą ir tai yra labai svarbu, tačiau praktiškai to nedarome. Kitaip sakant, ideologizuojame paveldosaugą, bet neturime net primityvių vadybos svertų. Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK) turėtų sukurti politiką, ieškoti sprendimų, kaip rūpintis pastatais ne kai jie sugriūva, o kai tik pradeda", – kalbėjo G.Rutkauskas.

VKPK pirmininkas Jonas Glemža neneigė, kad kultūros paveldo srityje dar yra daug keblumų, bet į ateitį žvelgė optimistiškai: "Tobulėti ribų nėra, o mes, palyginti su Vakarais, dar esame proceso pradinėje stadijoje. Pozityvūs žingsniai tikrai daromi". VKPK pateikė Vyriausybei siūlymus pakoreguoti teisės aktus taip, kad Valstybės turto fondo funkcija būtų ne tik parduoti ypatingos svarbos nekilnojamo turto objektus, bet ir rūpintis jų priežiūra.

"Galvojame apie tokius objektus kaip Vilniaus Sapiegų rūmai arba Gelgaudiškio dvaro sodybos kompleksą. Gėda, kad valstybė nesugeba tokių vietų atgaivinti, prikelti naujam gyvenimui, pritaikyti XXI amžiui. Jei Vyriausybė pritars siūlymui, kiekvienas paveldo objektas turės savo funkciją ir šeimininką, kuris privalės juo rūpintis", – aiškino J.Glemža.