La­pių są­var­ty­ne po čia praūžusio gais­ro vėl grįžo se­no­ji tvar­ka. Kau­nie­čių šiukš­lės ke­liau­ja į są­var­ty­ną, o jų krū­vo­se už­dar­bio ieš­ko be­na­miai ir ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai.

Ug­nis vis su­grįž­ta

La­pių są­var­ty­ne ne­se­niai ki­lęs gais­ras neiš­bai­dė čia šiukš­les ren­kan­čių žmo­nių. Jie vėl kas­ryt ren­ka­si į są­var­ty­ną ir kim­ba į įpras­tus dar­bus - ieš­ko ver­tin­gų daik­tų, už ku­riuos ga­li­ma gau­ti pi­ni­gų pra­gy­ve­nti. Ta­čiau gais­ras iki šiol li­ko vie­na pa­grin­di­nių są­var­ty­no gy­ven­to­jų te­mų - iš­de­gu­si są­var­ty­no da­lis ir nuo­dė­gu­lių spal­vą įgi­ju­si pie­va primena buvus di­de­lį gais­rą. Su­tik­ti žmo­nės sa­kė vis pa­spė­lio­jan­tys, ko­dėl są­var­ty­nas už­si­de­gė.
„Kai ki­lo gais­ras, dir­bo­me ki­to­je pu­sė­je.

Ži­no­me tik tiek, kad iki šiol gais­ra­vie­tė te­be­ru­se­na. Jei­gu dar­bi­nin­kams ir pa­vyks­ta už­ge­sin­ti, žiū­rėk, ki­tą die­ną ug­nis ir vėl įsi­plies­kia. Tik­riau­siai to­je vie­to­je kau­pia­si du­jos, o gais­rą su­ke­lia stik­lo šu­kės. Ta­čiau mus tai ma­žai rū­pi - dir­ba­me sa­vo dar­bus ir tiek", - kal­bė­jo Ele­na ir Min­dau­gas.

„Ačiū die­vui li­ko vi­si svei­ki, vie­to­je, ku­rio­je įvy­ko spro­gi­mas ir ki­lo gais­ras, žmo­nių be­veik nie­ka­da ne­bū­da­vo, be to, gais­ras ki­lo šeš­ta­die­nį - žmo­nės tuo me­tu ne­dir­bo", - sklai­dy­da­ma šiukš­lių krū­vą pa­sa­ko­jo Ona.

„Ge­rai, kad ir ne­bu­vo­me čia gais­ro die­ną. Gir­dė­jo­me, kad ki­ti čia bu­vę pa­dė­jo ge­sin­ti gais­rą. Bet kaip čia pa­dė­si, kai vis­kas ap­link spro­gi­nė­jo. Pa­tys esa­me ma­tę, kai spro­gi­nė­ja fla­ko­nai nuo vabz­džių nuo­dų ar de­zo­do­ran­to. Į vir­šų švil­pia taip, kad bai­su ša­lia at­si­dur­ti", - vaiz­džiai aiš­ki­no aliu­mi­nio skar­di­nes rū­šia­vę su­tuok­ti­niai Svet­la­na ir Ro­mas.

Pa­dė­jo ir be­na­miai

Tai, kad są­var­ty­no da­lis, ku­rio­je ki­lo gai­sas, iki šiol nuo­lat ru­se­na, pa­tvir­ti­no ir čia dir­ban­tys „Kau­no šva­ros" dar­buo­to­jai. Pa­sak vie­no jų, są­var­ty­ną rei­kia pri­žiū­rė­ti ir nuo­lat lie­ti van­de­niu.

„Da­bar ge­si­na­me sa­vo jė­go­mis, pri­žiū­ri­me, kad neį­si­lieps­no­tų iš nau­jo. Tik pa­ma­to­me, kad rūks­ta, iš­kart trau­kia­me žar­nas ir lie­ja­me van­de­nį", - tei­gė vy­ras.
„Kau­no šva­ros" dar­buo­to­jas pa­sa­ko­jo, kad be ug­nia­ge­sių ir bend­ro­vės dar­buo­to­jų, gais­rą ge­sin­ti pa­dė­jo ir są­var­ty­ne at­lie­kas ren­kan­tys žmo­nės, ku­rių il­gai įkal­bi­nė­ti ne­rei­kė­jo.

„Gais­rą ge­si­no­me vi­si: ug­nia­ge­siai, mes ir ke­li be­na­miai. Ne­ro­dy­siu tų žmo­nių - vis­vien ne­no­rės bend­rau­ti. Jie nie­ka­da neat­sa­ko pa­gal­bos, jei pa­pra­šo­me", - pa­ste­bė­jo ki­tas „Kau­no šva­ros" dar­buo­to­jas.

Ran­da ir pi­ni­gų

La­biau nei gais­ras są­var­ty­no gy­ven­to­jus jau­di­na jų už­dar­bis. Dau­gu­ma tvir­ti­no, kad La­pių są­var­ty­nui da­bar - ne pa­tys ge­riau­si lai­kai. Prieš de­šimt­me­tį čia bu­vo gau­su spal­vo­tų­jų me­ta­lų ir ki­tų ver­tin­gų daik­tų, ku­riuos par­da­vus bu­vo ga­li­ma už­dirb­ti ne­ma­žus pi­ni­gus. Da­bar už­dir­ba­ma tik iš aliu­mi­nių skar­di­nių ir alaus bu­te­lių.

„Kar­tais są­var­ty­no vir­ši­nin­kai va­ro mus iš čia, štai ir švie­są at­spin­din­čias lie­me­nes, kai­nuo­jan­čias 10 li­tų, pri­ver­tė nu­si­pirk­ti. Per die­ną pa­vyks­ta už­dirb­ti 20 li­tų, dar na­muo­se au­gi­na­miems par­še­liams pri­ren­ka­me duo­nos, - guo­dė­si Svet­la­na. - Čia dir­bu nuo są­var­ty­no įkū­ri­mo die­nos, jau apie 40 me­tų. Anks­čiau bu­vo­me tur­tin­gi, są­var­ty­ne bu­vo pil­na va­rio, aliu­mi­nio, įvai­riau­siu sku­du­rų, kar­to­no. Vi­sa tai par­duo­da­vo­me ant­ri­nių ža­lia­vų su­pir­ki­mo punk­tuo­se."

„Mums vis­ko už­ten­ka, gy­ve­na­me ne­blo­gai, esa­me pa­val­gę, gė­ri­mams ir rū­ka­lams taip pat už­dir­ba­me", - ki­to­kią nuo­mo­nę rė­žė Ele­na ir Min­dau­gas.
Šiuš­ly­no žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad kar­tais są­var­ty­ne ran­da­ma pi­ni­gų. Ir ne­ma­žos su­mos. Daž­niau­siai tai se­nu­kų san­tau­pos, slėp­tos dra­bu­žiuo­se, gi­mi­nai­čių iš­mes­tuo­se po jų šei­mi­nin­kų mir­ties.

Ži­no­me tik tiek, kad iki šiol gais­ra­vie­tė te­be­ru­se­na. Jei­gu dar­bi­nin­kams ir pa­vyks­ta už­ge­sin­ti, žiū­rėk, ki­tą die­ną ug­nis ir vėl įsi­plies­kia. Tik­riau­siai to­je vie­to­je kau­pia­si du­jos, o gais­rą su­ke­lia stik­lo šu­kės. Ta­čiau mums tai ma­žai rū­pi - dir­ba­me sa­vo dar­bus, ir tiek", - kal­bė­jo Ele­na ir Min­dau­gas.

„Ačiū Die­vui, visi li­ko svei­ki, vie­to­je, ku­rio­je įvy­ko spro­gi­mas ir ki­lo gais­ras, žmo­nių be­veik nie­ka­da ne­bū­da­vo, be to, gais­ras ki­lo šeš­ta­die­nį - žmo­nės tuo me­tu ne­dir­bo", - sklai­dy­da­ma šiukš­lių krū­vą pa­sa­ko­jo Ona.

„Ge­rai, kad ir ne­bu­vo­me čia gais­ro die­ną. Gir­dė­jo­me, kad ki­ti čia bu­vę pa­dė­jo ge­sin­ti gais­rą. Bet kaip čia pa­dė­si, kai vis­kas ap­link spro­gi­nė­jo. Pa­tys esa­me ma­tę, kai spro­gi­nė­ja fla­ko­nai nuo vabz­džių nuo­dų ar de­zo­do­ran­to. Į vir­šų švil­pia taip, kad bai­su ša­lia at­si­dur­ti", - vaiz­džiai aiš­ki­no aliu­mi­nio skar­di­nes rū­šia­vę su­tuok­ti­niai Svet­la­na ir Ro­mas.