Kovojo dėl gyvybės

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

Šios savaitės pradžioje berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija. Daugybė tokių laukia ir netolimoje ateityje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Negali į save žiūrėti

„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose.

Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos.

„Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – atviravo pašnekovė.

Ypatingas ryšys su gydytoju

Plastikos chirurgui Karoliui Baužiui, kuris ne tik atliko jau minėtą akies voko operaciją, bet ir gelbėjo į ligoninę atvežto berniuko gyvybę nelaimės dieną, Jekaterina sakė esanti labai dėkinga.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp šio gydytojo ir mažojo Kareno moteris pastebėjo ypatingą nuoširdumu pulsuojantį tarpusavio ryšį. „Prieš operaciją, apie pusę devintos vakaro, plastikos chirurgas atėjo pas mus į palatą. Aš net apstulbau ir paklausiau: „Gydytojau, kodėl jūs čia taip vėlai?“ Bet iš jo išgirdau: „Aš turiu aplankyti savo mažąjį pacientą.“ Gydytojui išeinant, Karenas jį apsikabino, o jis pakėlė sūnų ant rankų. Tai pamačiusi aš apsiverkiau iš laimės, negalėdama patikėti tuo, ką matau“, – pasakojo mažamečio mama.

Berniukui, pasak jos, dar gali prireikti dvejų trijų tokio tipo operacijų. Plastikos chirurgas stebės situaciją ir jei pamatys, kad audiniams randėjant raumuo vėl traukia akies voką į vidų, po trijų keturių savaičių aplink jį bus atliekamos botokso injekcijos.

Laukia sudėtinga operacija

Jekaterina atvira, tai ne vienintelės operacijos, kurias jos sūnui teks iškęsti. Birželio viduryje moteris su devynmečiu planuoja vykti pas specialistus į Vokietiją, kurie per trejus metus stengsis atkurti Kaukazo aviganio prieš metus sužalotas Kareno ausis.

„Per pirmąją operaciją sūnui iš šonkaulių kremzlių suformuos dešinę ausytę, tačiau tai dar nebus išorinė ausis. Tai bus kremzlinis darinys po oda. Jei jis prigis, po devynių mėnesių mes vėl skrisime į Vokietiją. Tada nuo kaukolės atskirs priaugusią kremzlę, ant jos dės odą ir suformuos ausį. Tas pats bus atliekama ir su kairiąja ausimi“, – pasakojo moteris, besitikinti, kad viskas bus gerai, o po trejų metų jos sūnus vėl turės savas ausis, o ne dirbtinius protezus, kurie buvo siūlyti kaip dar viena alternatyva.

Mažamečio ausų atkūrimo operacija Vokietijoje kainuos 40 tūkst. eurų. Didžiąją dalį šios sumos jau suaukojo geros valios žmonės.

Bando įveikti baimę

Kalbėdama apie emocinę devynmečio savijautą, Jekaterina atvira – tik prieš mėnesį berniukas pradėjo pratintis namuose bent trumpam pasilikti vienas. Iki šiol jį kamavo didelė baimė. Net ir tada, jei kelioms minutėms moteris išvesdavo į lauką šunį, o sūnus tuo metu užsimanydavo į tualetą – vienas iš savo kambario neišeidavo, todėl jai tekdavo skubiai grįžti namo.

Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta.

„Iki nelaimės vaikas buvo visiškai savarankiškas – grįžęs iš mokyklos jis atsirakindavo duris ir būdavo vienas, kol grįždavau iš darbo. Dabar šito nėra. Sūnus vis dar neramiai miega naktimis. Savaitgaliais, kai nereikia keltis į mokyklą, leidžiu jam miegoti su manimi. Juntu, kaip naktimis lovoje jis spardosi, šneka per miegus ir steni taip, lyg kentėtų“, – ašarų nesulaikė pašnekovė.

Žeidžia žmonių reakcijos

Pasiteiravus, ar Karenas po nelaimės noriai bendrauja su aplinkiniais, ji užsiminė, kad, nors atrodytų ir stebėtina, sūnus dėl savo išvaizdos dažniausiai nekompleksuoja. Tačiau Jekaterina atvira – ją vis dar trikdo visuomenės reakcija, kai pamatę berniuką suaugusieji jį tarsi kiaurai perveria žvilgsniais.

„Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta. Todėl ilgą laiką auginau Karenui ilgesnius plaukus, kad nuslėpčiau tai, kad jis neturi ausų. Tačiau vieną gruodžio vakarą jam prasidėjo isterija – sūnus pešė plaukus nuo savo galvos rėkdamas: „Mama, man atsibodo! Aš – ne mergaitė, man trukdo!“ Mane apėmė siaubas, nes jis niekada apie tai man nesakė. Kitą dieną nuvažiavome apsikirpti, sūnus labai apsidžiaugė. Nežinau, jis tikriausiai prie savęs jau priprato – nenori nieko slėpti, nejaučia kompleksų“, – sakė Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Berniuką iki šiol konsultuoja neurologė ir psichoterapeutė, nes emocinių lūžio taškų vis dar pasitaiko. „Atliekant perrišimą po akies voko operacijos jis pasakė: „Mama, aš noriu save pamatyti.“ Tuo metu šalia buvo gydytojas, aš įjungiau sūnui priekinę telefono kamerą, ir jis vėl išsigando... Atviros žaizdos, žinote... Kol užgis, Karenui vėl reikės priprasti...“ – ašarų nesulaikė mažamečio mama.