Prie žydų choralinės sinagogos Kaune jau 20 metų stovinčio paminklo paminėta 1944 m. kovo pabaigoje Vilijampolės gete vykusi vaikų atėmimo ir jų žudymo akcija.

Išvežti ir nužudyti

Pasak Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako, žiauri vaikų atėmimo Vilijampolės gete akcija, kuriai vadovavo oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis, vyko trečiuoju holokausto Lietuvoje laikotarpiu – 1944 m. kovo 26–28 dienomis.

Įsiveržę į Kauno getą esesininkai ir ukrainiečių policininkai, vaikščiodami po žydų namus, atimdavo iš buvusių tuo metu namuose motinų vaikus ir mesdavo juos į autobusus. Paskui vaikai buvo išvežti greičiausiai į IX fortą ir ten nužudyti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per dvi dienas buvo surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suimta 130 geto policininkų žydų, o kitą dieną suimtieji (tarp jų ir 34 policininkai) buvo sušaudyti.

„Doiče“ bijojo net šunys

Jakovas Lopianskis prisiminė nacių vykdytą vaikų akciją, kuria siekta išvalyti getą nuo negalinčiųjų dirbti vokiečių reikmėms. Anuomet mažametį Jakovą išgelbėjo giminaitis, paslėpęs jį namo sienoje įrengtoje slėptuvėje su kitais giminės vaikais, kurie žinojo, kad vokiečių reikia saugotis ir jų bijojo.

„Gete buvo uždrausta laikyti šunis ir kates, tačiau mūsų šeima draudimo nepaisė. Kai tėvas pasakydavo “doiče„, mūsų Reksas sprukdavo slėptis – taip buvo išmokytas“, – prisiminė J.Lopianskis.

„Kartą vokiečių kareivis gatvėje stabtelėjo prie manęs – buvau nebūdingų žydams šviesių plaukų, – pasakojo jis. – Paglostęs mano galvą, padavė šokolado plytelę. To šokolado nedrįsau ragauti, o jo gabalėlį tėtis davė Reksiukui, nes bijojo, kad skanėstas gali būti užnuodytas. Kadangi šuo per kelias dienas nenugaišo, gavau šokolado ir aš. Mane su šeima iš geto ir tikros pražūties išgelbėjo lietuvis Jonas Eimuntas.“

Spėjo išsigelbėti

Renginyje dalyvavę Šv.Pranciškaus vidurinės mokyklos Tolerancijos centro atstovės su mokiniais sakė negalėjusios čionai neateiti po to, ką pamatė pernai Aušvice.

„Po tos kelionės pradėjome domėtis išsigelbėjusių vaikų vardais, tačiau iki šiol mums pavyko aptikti tik septynis“, – kalbėjo pedagogė Rasa.

Moksleivė Ieva Stadalninkaitė padeklamavo Violetos Palčinskaitės eilėraštį „Tulpių laukas“, o buvusi Vilijampolės geto gyventoja Fruma Kučinskienė prisiminė, kaip jai per plauką pavyko išvengti pražūties vaikų akcijos dienomis, nes tuo pasirūpino tėvai.

„Gete jau buvo žinoma apie mūsų tautiečių vaikų naikinimą Lenkijoje. Mano tėvai nieko nelaukdami pasirūpino, kad žydų gelbėtojai išvestų mane iš geto ir paslėptų. Aš likau gyva, bet netekau tėvo, mamos, brolio, keturių pusbrolių. Vienas jų buvo nušautas ore, kai jo tėvai mėgino sūnų permesti per geto tvorą“, – prisiminė F.Kučinskienė.

Ši kaunietė sakė, kad ne visi vokiečiai buvo nužmogėję – per vaikų akciją gete vienas vokietis kareivis pats paslėpė jo pastebėtą mergaitę – ji ir dabar gyvena Izraelyje.

Getų metamorfozė

Pirmieji getai pasaulyje buvo įsteigti XVI a. Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, sudarant palankias žydams gyvenimo sąlygas katalikiškuosiuose miestuose.

Geto pavadinimas kildinamas iš vieno Venecijos rajono, kuriame 1516 m. apsigyveno žydų bendruomenė (itališkai ghetto nuovo – naujoji liejykla). Žydai patys siekė kurti savo atskiras gyvenvietes (getus), siekdami išlaikyti savo tautinį identitetą, religiją, mokyklą ir kt.

Nacistai Vokietijoje žydų kvartalus (getus) įsteigė per Antrąjį pasaulinį karą, o pirmasis getas okupuotuose kraštuose pradėjo veikti Lenkijoje 1939 m. rudenį.

Lietuvoje getus pradėta steigti 1941 m. liepą, o Kaune, Vilijampolėje, – 1941 m. liepos 10 d. Būtent iš šio geto žydai dažniausiai buvo vežami žudyti į Kauno IX ir IV fortus, kuriuose nužudyta 340000 žydų.

Didžiausia žydų žudymo akcija vyko 1941 m. spalio 29 d. (9200 žydų), tačiau žinomos ir kitos panašios, kaip ir minėta vaikų akcija.