Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, primenančią trėmimų į Sibirą pradžią – 1941-uosius, trispalvės plazda su juodais kaspinais. Ką apie vieną dramatiškiausių puslapių Lietuvos istorijoje žino šiandieniai moksleiviai?

Bus išleista knyga

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centro surengtas kūrybinis konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ – tai jauniausios mūsų kartos požiūris į skaudų tautos istorijos tarpsnį ir šiandieną. Toks moksleiviams skirtas konkursas organizuotas jau 13 kartą.

„Šiemet piešinių, tapybos darbų, fotografijų ir rašinių konkurse dalyvavo gerokai daugiau nei 1000 moksleivių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš lietuviškų mokyklų, pavyzdžiui, Punsko. Nors būgštaujama, kad mokinių raštingumas kasmet menksta, šio konkurso komisija to nepastebėjo. Atvirkščiai – moksleiviai nustebino ne tik sklandžia kalba, bet ir gausiai iliustruodami tikrais dokumentais, nuotraukomis, gyvų liudytojų prisiminimais“, – sakė LGGRT centro Memorialinio departamento Atminimo programų vyresnioji specialistė Raimonda Steiblytė.

„Jau tapo tradicija kasmet išleisti geriausius šio konkurso rašinius ir piešinius atskira knyga. Stengsimės tai padaryti ir šiemet“, – tarė R.Steiblytė.

Komisija šiemet nusprendė neskirti pirmos vietos rašinių konkurse, tačiau likusių prizininkų darbų istorinė vertė, ypač turint galvoje ateinančias kartas, neabejotina.

Kaimas ištuštėjo

Skuodo rajono Šačių pagrindinės mokyklos dešimtokė Ineta Prialgauskaitė rašinyje „Kaip Vacelis tapo Vaclovu“ (konsultavo istorijos mokytoja Irena Kontenienė) pateikė neeilinę kaimynystėje gyvenančio buvusio 1948 m. tremtinio Vaclovo Karevičiaus istoriją, papildydama ją įvairiais dokumentais, nuotraukomis.

Kaimyno pavardę dešimtokė aptiko sklaidydama mokyklos muziejuje esančią knygą „Lietuvos gyventojų genocidas“.

Anot I.Prialgauskaitės kalbinto V.Karevičiaus, stribai ir jų talkininkai 1948 m. išvežė šešiolika Prialgavos šeimų – išretino šio kaimo gyventojus kaip darže piktžoles. Kaimas liko pustuštis.

Kelionė į Sibirą sausakimšame vagone buvo labai sunki – maisto davinio neužtekdavo net vaiko (V.Karevičiui tuomet buvo aštuoneri) alkiui numalšinti. Todėl daug žmonių mirė pakeliui į Irkutsko sritį. Jų neleisdavo palaidoti – palikdavo šalia geležinkelio bėgių.

Laidojo be karstų

V.Karevičius prisiminė ir savo supūliavusio apendicito priepuolį Sibire – operacijai į rajono ligoninę ligoniui teko eiti net 36 km pėsčiomis.

Pasirodo, V.Karevičiaus tėvas buvo ištremtas į lagerį dar anksčiau – kasė garsųjį Belomoro kanalą, kur kaliniai mirė kaip musės dėl nežmoniškų gyvenimo ir darbo sąlygų. Mirusieji buvo laidojami čia pat, giliose tranšėjose.

„Laidojo be karstų. Surinkdavo mirusiųjų turėtus drabužius ir jais išklodavo tranšėjos dugną. Ant tokio pakloto paguldydavo mirusiuosius. Jei užtekdavo drapanų, užklodavo ir ant viršaus. Jei ne, užberdavo žemėmis“, – užrašė V.Karevičiaus žodžius moksleivė I.Prialgauskaitė.

Atlaidumas pribloškė

Pasak V.Karevičiaus, 1953 m. kovo 5-oji – jo antrasis gimtadienis. Mat tą dieną mirė Stalinas. Po to pradėta leisti tremtiniams grįžti į namus.

V.Karevičius grįžo į Lietuvą 1958 m. Jo prisiminimus užrašiusi dešimtokė I.Prialgauskaitė pabrėžė, kad pašnekovas, kad ir kaip būtų keista, pykčio skriaudėjams nejaučia ir viską jiems atleidžia. Mergaitei buvo sunku tuo patikėti, nes, anot jos, dabartinis jaunimas užsiplieskia pykčiu dėl menkniekio.

„Galiu drąsiai teigti, kad mano požiūris į trėmimą iš esmės pasikeitė. Išklausiusi visą V.Karevičiaus šeimos istoriją, pasijutau priblokšta. Kiek žmogus turi turėti dvasios stiprybės, kad dovanotų visiems, net priešams ir engėjams?“ – stebėjosi dešimtokė.

1948 m. pavasarį gegužės 22–27 d. iš Lietuvos buvo ištremta beveik 40 tūkst. žmonių – apytikriai tiek dabar gyvena Mažeikiuose.

Žmones švarino dustu

Vilnietis Jokūbas Pačkauskas, „Saulės“ gimnazijos aštuntokas, parašęs konkursui rašinį „Močiutės likimo pamokos man“ (konsultavo mokytoja metodininkė Ingrida Kapočienė), vaikystėje gyveno būtent su tremtį patyrusia močiute. Tuomet Jokūbas nesuprato žodžio „tremtis“. Dabar, būdamas paauglys, užrašęs močiutės Juzės Pačkauskienės prisiminimus, jaučiasi tai suvokęs.

Kai 1951 m. buvo suimtas J.Pačkauskienės brolis – partizanų ryšininkas, į Sibirą tremtinių prigrūstu ešelonu rudenį iškeliavo ir keturiolikmetė Juzė su tėvais. Palikdama namus, ji pasiėmė savo maldaknygę „Pulkim ant kelių“.

Po kelių savaičių sunkios kelionės tremtiniai buvo išlaipinti Sibire, ant sniego, ir suvaryti į pirtį. Ten davė po gabalėlį skalbiamojo muilo, apibarstė kelionėje utėlių apniktas galvas dustu (chemikalų milteliai kenkėjams naikinti) ir liepė greitai praustis. Tuo metu tremtinių drabužiai buvo kaitinami, kad išnyktų kiti parazitai.

Apšvarinus tremtinius, pradėjo važiuoti „vergų pirkliai“, kurie išsirinkdavo stipriausiuosius įvairiems darbams dirbti.

Močiutė didžiuojasi

Paauglei Juzei teko dirbti įvairius darbus ir svajoti apie grįžimą į Lietuvą, bet ji tokio leidimo vis negaudavo. Tad nutarė su keliais bendraminčiais bėgti į Lietuvą. Planas pavyko – bėglė apsigyveno gimtojoje šalyje, tačiau greitai buvo suimta ir pasodinta į kalėjimą.

Kai pasirašė pasižadėjimą grįžti į Sibirą, ją išleido į laisvę, tačiau Juzė pažado netesėjo – slapstėsi Lietuvoje, kol grįžo iš tremties tėvai, kartu parvežę dokumentą, kad visi šeimos nariai yra laisvi, išskyrus Juzės brolį – jis jau buvo sušaudytas.

Anot aštuntoko Jokūbo, močiutė didžiuojasi tuo, kad jam svarbi jos praeitis, o anūkas dabar suprantąs, kad jo močiutės likimas – tai ne vieno žmogaus, o visos tautos likimas (1951 m. rudenį į Sibirą buvo ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, iš kurių trečdalis – vaikai). Močiutės likimas, anot Jokūbo, ragina puoselėti laisvę.

Kristijono tremtinių Sibiras

Kauno apskrities dailės gimnazijos šeštokas Kristijonas Kairys anglimi ir spalvotais pieštukais nupiešė piešinį „Mamos netektis tremtyje“. Paklausėmė Kristijono, ar jo seneliai, kiti giminės buvo Sibire.

– Ne, nieko panašaus nebuvo, – atsakė Kristijonas. – Bet aš tuo domėjausi.

– Kodėl tu domėjaisi?

– Todėl, kad mokykloje buvo skaitomos ištraukos iš tremtinių prisiminimų knygos „Amžino įšalo žemėje“ – ten tokių neįtikimų dalykų išgirdome...

– Kokių?

– Pavyzdžiui, kad žmogus gali likti gyvas, gyvendamas beveik 500 kilometrų už poliarinio rato. Beje, galvodamas, ką ir kaip nupiešti, naršiau interneto svetainėje „YouTube“ ir buvau nustebintas, kiek ten visko yra tremties ir Sibiro tema.

– Tai toje svetainėje radai sprendimą, ką piešti?

– Ne, tai mano vidiniai išgyvenimai, suma visa to, ką sužinojau apie tremtį į Sibirą. Dabar susidomėjęs pats skaitau „Amžino įšalo žemėje“ – tai sukrečianti knyga. Ją turi skaityti visi.

40 tūkst. vaikų – į Sibirą

Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos buvo išvežta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, iš kurių apie 40 tūkst. – vaikai iki 16 metų.

1940–1952 m. Lietuva neteko daugiau kaip pusės milijono žmonių, kurie mirė sovietiniuose lageriuose, tremtyje, partizanaudami Lietuvos miškuose, pasitraukė į Vakarus ir pan.

Dabar panašus ar net didesnis skaičius lietuvių pasirinko savanorišką tremtį į Vakarus, ieškodami skalsesnės duonos (į tai atkreipia dėmesį ir dalis konkursinių rašinių autorių) ar net dėl dar svarbesnių priežasčių – jausdamiesi nesaugūs, žeminami ir nereikalingi savo šalyje. Pastarosios priežastys daugelį baugina labiau nei ekonominės. Už tokią „savanorišką tremtį“, anot rašinių autorių moksleivių, esame atsakingi mes patys.