Pasak „Lietuvos kino“ vadovo Arūno Stoškaus, tokia idėja kilo „iš ūkiškumo“, įvertinus sukauptą archyvą ir turimą infrastruktūrą.

„Sutvarkius šitas patalpas būtų galima saugoti filmų kopijas, renovuotas kino sales pritaikyti peržiūrom, retrospektyvom, edukaciniais tikslais, nes yra 200 vietų salė, yra mažesnės salės“, – penktadienį po spaudos konferencijos žurnalistams sakė A. Stoškus.

Likviduojamo „Lietuvos kino“ archyve šiuo metu sukaupta apie 13 tūkst. filmų kopijų, kurios sudaro maždaug 65 tūkst. saugomų vienetų. Pasak A. Stoškaus, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA) jau išvežta apie keturis tūkstančius su Lietuvą susijusių filmų kopijų.

„Lietuvos kine“ likusių kino juostų, anot bendrovės vadovo, LCVA priimti nebegali, todėl būtų prasminga naujai steigiamai nacionalinei filmotekai priskirti ir archyvo funkciją.

„Centrinio archyvo yra ribotos galimybės. Pas juos dar liko vietos, bet labai nedaug. Jei vežtume, kas liko, jie nebeturėtų vietos priimti naujai sukurtų filmų“, – komentavo A. Stoškus.

„Kol kas pateiktoje (nacionalinės fimotekos – BNS) koncepcijoje nėra įtraukta archyvo funkcija. (...) Filmoteka be archyvo greičiau atliktų tik edukacinę funkciją. Archyvų saugojimas turėtų būti filmotekos reikalai“, – pridūrė jis.

Likviduoti „Lietuvos kiną“ Vyriausybė nusprendė 2018 metų gruodį. Planuota, kad lėšos gautos likviduojant „Lietuvos kiną“ būtų panaudotos steigiant nacionalinę filmoteką. Ją įkurti pavesta Lietuvos kino centrui.

„Lietuvos kinas“ šiuo metu valdo Naglio kino teatrą Palangoje, kino teatrą „Jūratė ir Kastytis“ Klaipėdoje, poilsinį namelį Molėtuose bei Vilniuje esančią „Ozo kino salę“.

„Lietuvos kinas“ įsteigtas 1990 metų gruodį, kai buvęs Respublikinis kino ir video susivienijimas „Lietuvos kinas“ buvo reorganizuotas į valstybės įmonę. Nuo 2003 metų bendrovė įgijo uždarosios akcinės bendrovės statusą. Vienintelis jos akcininkas – Kultūros ministerija.