Važiuojantis Vilniaus gatvėmis „Bugatti“ automobilis, be abejonės, patraukia visų praeivių dėmesį. Etore Bugatti pagaminti automobiliai visada buvo ypatingi techniniais sprendimais ir išvaizda. Įdomu tai, kad pamatyti Vilniaus gatvėmis riedantį ir iš kitų išsiskiriantį „Bugatti“ automobilį miestelėnai galėjo jau prieš 80 metų.

Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškant informacijos apie tarpukariu Vilniuje važinėjusius ir registruotus automobilius visiškai netikėtai viename dokumente pamačiau įrašą „Bugatti“. Atvirai sakant, net ir ne vienerius metus domėdamasis transporto istorija dėl šio fakto buvau labai nustebintas. Pradėjau studijuoti kiekvieną dokumente esančią įrašo eilutę. Pasirodo, 1935 metais Vilniuje techninį patikrinimą praėjo automobilis „Bugatti T 40“ su varikliu, kurio numeris buvo 40468. Tuo metu Vilniuje buvo užregistruoti tik 259 automobiliai.

Dar trečio dešimtmečio viduryje inžinieriaus-konstruktoriaus E. Bugatti sukurti ir pagaminti automobiliai išgarsėjo visame pasaulyje dėl sportinių laimėjimų („Bugatti 35“) ir išskirtinio dizaino. Automobiliai „Bugatti“ niekada nebuvo gaminami konvejeriniu būdu, kaip kad „Ford“, „Chevrolet“ ar „Citroen“. Daugiausiai dėmesio E. Bugatti skyrė sportiniams ir „Gran Turismo“ tipo automobiliams, žinoma, nepalikdamas be dėmesio turtingiausių užsakovų, kuriems pats gamindavo automobilius su įvairių dydžių motorais, o kėbulinės įmonės šiems automobiliams gamindavo išskirtinius kėbulus. Tai buvo brangūs automobiliai.

Taigi, koks automobilis buvo „Bugatti T 40“, gamintas 1926-1930 metais, ir jau ne naujas važinėjęs Vilniaus gatvėmis? Pagal LCVA saugomą dokumentą automobilis 4 vietų. Tai reiškia, kad jis ne sportinis, o „Gran Turismo“ tipo, nes sportiniai „Bugatti“ dažniausiai būdavo 2 vietų ir su galingesniais motorais. Vilniuje važinėjęs „Bugatti“ buvo su keturių cilindrų, keturtakčiu varikliu, kurio darbo tūris 1496 cm³, galia – 45 AG (esant 4500 aps./min.). Dujų paskirstymo mechanizmas SOHC tipo – viršutiniai vožtuvai su variklio galvutėje sumontuotu paskirstymo velenu, kiekviename cilindre po tris vožtuvus. Tais laikais viršutinių vožtuvų variklius dažniausiai naudojo sportiniuose automobiliuose, o variklius su trim vožtuvais vienam cilindrui – tik išskirtiniams. Pavarų dėžė sinchronizuota, 4 laipsnių – ne naujovė, bet taip pat išskirtinumas. Abu tiltai nedalomi, priekinis pritvirtintas pusės elipsės formos lingėmis, o galinis apverstomis ketvirčio elipsės formos lingėmis. Visų ratų stabdžiai – būgniniai, valdomi mechaniškai. Ratų dydis – dar viena įdomi smulkmena, sutinkama daugelyje tarpukario dokumentų apibūdinant automobilius, taip pat nurodyta yra ir minėtame sąraše: „Bugati“ ratai – 720 x 125.

Kam priklausė šis automobilis ? Nuo pat pradžių maniau, kad tai turėtų būti neeilinis Vilniaus gyventojas. Sąraše nurodyta pavardė – Kędzior Aleksander, gyvenantis Ukmergės g. 6, o automobilį laikęs garaže kitoje gatvės pusėje adresu Ukmergės g. 5, nieko nesakė. Pasidomėjus minėtu žmogumi internete paaiškėjo, kad tai aukšto rango Lenkijos kariuomenės karininkas, 1934 – 1936 metais Vilniuje vadovavęs artilerijos divizijai. 1937 metais jis buvo paskirtas Lenkijos Respublikos karo atašė Ispanijoje ir tikriausiai vykdyti naujų pareigų iš Vilniaus išvyko su „Bugati T 40“.

Vilniuje važinėjusio „Bugatti“ nuotraukų autoriui kol kas nepavyko rasti, todėl pridedu keletą modelio „T 40“ nuotraukų iš internete prieinamų šaltinių, kad galėtume įsivaizduoti, kaip panašūs automobiliai tuomet atrodė.